3. Minios-„elitarizmo“ krizė ir reikalai ne mūsų

Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų… · перевод (Lietuvių) · раздел 4 из 5

Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.

3. Minios-„elitarizmo“ krizė ir reikalai ne mūsų

Visus tuos, kas užsiima ne mūsų reikalais, be išimties galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų: dogmatikai-konservatoriai ir progresistai-modernizatoriai. Skirtumas tarp jų tas, kad:

 dogmatikai-konservatoriai nejaučia, kad visais atvejais valdymo objektas ir valdymo sistema (įskaitant ir jos turimą valdymo algoritmiką) turi atitikti vienas kitą. Dėl ko dogmatikai-konservatoriai šiandien bando veikti remdamiesi ideologinėmis sistemomis, kurios praeityje prarado savo veiksnumą būtent dėl šių ideologinių sistemų (žiūrint į jas, kaip į valdymo principų bei algoritmikos nešėjas) abipusio neatitikimo su visuomene (valdymo objektu) [20];

 progresistai-modernizatoriai jaučia – tiek būtinybę užtikrinti tą abipusį atitikimą, tiek ir neatitikimą tarp šiuolaikinės visuomenės būsenos ir ideologinių praeities sistemų, kurios dėl jų papratimų ypatumų ir dėl jų pasaulio supratimo yra mieli jų dūšiai, ir veikiami tų savo jausmų jie stengiasi modernizuoti tokias mielas jiems ideologines sistemas, įnešant į jas naujas pažiūras ir paskelbiant neaktualiomis kai kurias senas dogmas, tačiau tokiu būdu, kad išsaugoti atitinkamos ideologijos bazinius principus[21].

Kadangi visi jie dirba siekdami minios-„elitarizmo“ konservavimo ir priešindamiesi globalios žmonių civilizacijos susikūrimui Vieningojo Įstatymo Apreiškimų pagrindu, tai visos jų modernizavimo pastangos nukreiptos sukurti „idealios vergvaldystės“ sistemą, kurioje belaisviai nesuvokia esą vergai ir su atsidavimu realizuoja principus: „darbas durnių mėgsta, ir durnius džiaugiasi darbais“ bei „kiekvienas pagal savo bendrą supratimo mastą dirba sau, o pagal nesupratimo mastą dirba tiems, kas supranta daugiau“.

Dogmatikų-konservatorių ir progresistų-modernizatorių požiūris į Visuomenės Saugumo Koncepciją – skirtingas:

 pirmieji – priklausomai nuo tai kokį ateizmą išpažįsta[22], - nepageidaudami atsisakyti jiems įprastų dogmų, Visuomenės Saugumo Koncepcijoje mato:

 satanizmą (išpažįstantieji idealistinį ateizmą);

 pseudomokslą ir mokslo pavidalo demagogiją (išpažįstantieji materialistinį ateizmą);

 antrieji mėgina:

 integruoti į viešpataujančias ant jų galvų ideologines sistemas tas VSK-jos nuostatas, kurios, jų manymu, galėtų padėti siekiant jiems valdžios valstybėje bei vėliau sprendžiant valstybės valdymo bei visuomenės savivaldos užduotis[23];

 ideologiškai nepriimtinas VSK-jos nuostatas pateikti kaip VP TSRS klaidas[24], arba pavaizduoti VP TSRS kaip savo ideologinių priešų ginklą, vienok tuo pat metu, nesibodint vienų ar kitų VSK-jos nuostatų integravimu į savo ideologines sistemas, pateikiant jų atsiradimą Visuomenės Saugumo Koncepcijoje kaip savo ideologinių sistemų įkūrėjų gyvenimiškai pagrįstas nuostatas, kurias priešai perėmė ir išplėtojo[25].

Mūsų laikų esmė yra ta, kad biblinis žmonijos pavergimo Dievo vardu projektas kaip informacinė-algoritminė globalios civilizacijos gyvenimo valdymo sistema atsidūrė aklavietėje. Visos jo versijos prarado veiksnumą: konfesinė – judėjiškai-pseudokrikščioniškoji, pasaulietinė versija – liberaliai-buržuazinė ir pseudosocialistinė – marksistiškai-internacistinė ir nacional-socialistinė. Šito priežastis tame, kad projekto kuratoriai nespėjo užbaigti globalizacijos jo pagrindu iki biologinio ir socialinio laiko etaloninių dažnių santykio pasikeitimo[26]: sutrukdė Mahometas asmeniškai ir islamiškos kultūros atsiradimas, Čingischanas, Stalinas ir bolševikai, Kinija ir Japonija, nepanorusios atsisakyti savitumo, parsidavus už anglosaksoniškai-judėjiškas „vertybes“. Po to, kai biologinio ir socialinio laiko etaloninių dažnių santykis pasikeitė, valdymo organizavimo principai, kurie buvo padėti į biblinio projekto pagrindą jį paleidžiant[27], tapo nebeveiksnūs. To pasekoje pasaulyje vyksta visos globalios politinės matricos performatavimo procesas. Šis procesas iš dalies vyksta stichiškai (t.y. nevaldomas iš žmonijos pusės), o iš dalies vyksta valdomai – kaip globalinio antjudėjinio – biblinio prediktoriaus (GP), taip ir TSRS Vidinio Prediktoriaus bei kitų iniciatorių, vykdančių globalizacijos projektus alternatyvius bibliniam[28].

1991 metų rugpjūty buvo sugriauta TSRS - „socializmo agitpunktas“ ir šiuo aktu tarsi atėjo galas kapitalizmo ir socializmo konfrontacijai. „Tarsi“ todėl, kad konfrontacija buvo:

 iš dalies dirbtinio pobūdžio, kadangi įtampa tarp dviejų supervalstybių buvo kurstoma tarptautinių politinių jėgų (t.y. iš išorės kiekvienos „supervalstybės“ atžvilgiu);

 o svarbiausia — melaginga, kadangi Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje tikrojo socializmo nebuvo (buvo marksistinis pseudosocializmas), o pseudosocializmo reformavimui į tikrąjį socializmą TSRS-oje nebuvo nei adekvačios teorijos, nei tos adekvačios socializmo statymo teorijos pagrindu paruoštų valdymo kadrų bazės. To pasekoje TSRS buvo konceptualiai bevaldė ir todėl pasmerkta žlugimui gavus tam komandą iš svetur.

Kodėl gi ši dirbtinė pseudosocializmo ir kapitalizmo konfrontacija tęsėsi taip ilgai? – Tik todėl, kad ji užtikrino visos globalios sistemos stabilumą tam tikru pereinamuoju laikotarpiu link pasaulio kultūrologinės unifikacijos. Ši epocha prasidėjo nuo TSRS kracho, bet tuo pačiu globalioji politinių procesų sistema prarado prognostinį pastovumą, tai yra, tapo iš esmės nebevaldoma. Tam kad vėl įvesti sistemą į pusiausvyros būseną ir užtikrinti jos prognostinį pastovumą būtina likviduoti ir antrąjį agitpunktą - „kapitalizmo agitpunktą“. Kodėl? – Ogi todėl, kad visas pasaulis negali gyventi pagal amerikietiškus vartotkurvizmo standartus[29]: Kol kas Žemės resursų užtenka užtikrinti amerikietiškojo vartotkurvizmo standartus tik JAV ir jų sąjungininkams, tačiau jie sudaro vos vieną septintadalį Žemės gyventojų, tačiau jau ir dabar vartotkurviškos civilizacijos į aplinką išmetamų atliekų kiekis viršija biosferos galimybes utilizuoti ir perdirbti šias atliekas.

Tie, kas prisiėmė sau globalaus valdymo Žemės planetoje misiją pradėdami biblinį projektą, suprato šitai dar prieš du šimtus metų ir netgi suteikė šiam procesui adekvatų pavadinimą – bendroji kapitalizmo krizė. Po šiuo marksizmo terminu slypi rūsti gyvenimo problema, pajėgi sunaikinti globalią žmonių, netapusių žmonėmis, civilizaciją. Jeigu šį krizė nebus išspręsta, tuomet Žemės civilizacijai gresia pražūtis, kaip ir visoms jos pirmtakėms. Ir esti du alternatyvūs šios krizės sprendimo scenarijai:

 Pirmasis – pseudosocializmas, įmanomas dviem variantais - „nacional-socializmas“ (jo pavyzdėlis saugomas Šiaurės Korėjoje, kurios neleidžia likviduoti tarptautinės politinės jėgos) ir „internacional-socializmas“ (jo pavyzdėlis tebegyvuoja Kuboje ir po „pasaulinės socializmo sistemos“ kracho dėl tos pačios priežasties – tarptautinės politinės jėgos neleidžia jo likviduoti).

 Antrasis – vienas variantas: visiems darytis žmonėmis ir kurti teisingumo visuomenę VSK ir jos tolimesnio vystymosi pagrindu.

Pirmojo scenarijaus esmė susiveda į tai, kad viena nacija arba nacijų grupė paskelbiama civilizacinio žmonijos vystimosi lydere ir jai pavedama misija formuoti naująją pasaulio tvarką įgyvendinant idealiąją vergvaldystę, t.y. jie privalo:

 pažaboti vartojimo lenktynes,

 organizuoti ekologinių problemų sprendimą,

 nustatyti naują gyvenimo būdo standartą visam likusiam pasauliui,

 tuo pat metu išsaugojant minios-„elitarizmą“,

 primesti šitą gyvenimo būdą karinės jėgos ir revoliucijų pagalba tiems, kas įklimpęs konservatyviame dogmatizme, t. y. bando išlikti ištikimi istoriškai susiformavusiai gyvenimo sanklodai ir jos ideologiniam aptarnavimui.

Skirtumas tarp pirmojo scenarijaus variantų tik tas, kad nors visos tautos ir liaudis turi būti paversti idealiais vergais, bet internacional-socializmo atveju kalėjimas – visiems bendras Žemės masteliu, o nacional-socializmo atveju – bendrame visiems globaliajame kalėjime yra numatytos kameros, kuriose atsižvelgiama į nacionalinių kultūrų ir istorijų ypatumus. Tačiau globalaus nacional-socialistinio scenarijaus realizavimo atveju, antrame realizacijos etape vis tiek lauks perėjimas prie internacional-socializmo išsaugant minios-„elitarizmą“.

Kiek ir kokių vergų reikia, tam kad palaikyti naująjį gyvenimo būdą, spręs tarptautinės politinės jėgos. Kaip sumažinti nereikalingų vergų skaičių? - Pirmame etape (iki naujosios pasaulio tvarkos pergalės globaliu mastu) variantų daugybė: karai tarp valstybių ir pilietiniai, genetiškai-modifikuoti produktai – garantuojantys nevaisingumą, badas, pidorasingas bei kitoks hedonizmas – kas į ką labiau linkęs. Antrame etape (po „naujosios pasaulio tvarkos“ įvedimo) – visuotinis „šeimos planavimas“, t. y. kvotų gimdymui skirstymas, o politinės būtinybės atveju – ir kvotų nusikaltėlių, senių, invalidų, sunkiai sergančių ir panašių atliekamų žmonių eutanazijai[30].

Tačiau po TSRS likvidavimo JAV establišmentas įsivaizdavo pasiekę pergalę šaltajame kare ir apsvaigę nuo išdidumo nenori suprasti, jog pasaulis pasikeitė taip, kaip aprašyta aukščiau šiame straipsnyje ir kitoje VSK medžiagoje[31]. To pasekoje JAV, prisidengdami demagogija apie žmogaus teises ir demokratiją, bando realizuotis kaip buržuazinio liberalizmo valstybė-civilizacija, kurios atžvilgiu visos kitos valstybės – finansinės kolonijos, skirtos – aptarnauti šią „elitinę“ valstybę, užtikrinti jos lyderystę vartojimo lenktynėse ir aprūpinti ją šviežiomis „smegenimis“, idant kompensuoti jos pačios gyventojų biologinio išsigimimo ir intelektualaus neįgalumo pasekmes.

Šitie JAV establišmento siekiai neįsikomponuoja į tarptautinių antvalstybinių jėgų politiką, kuri reikalauja apriboti vartojimo lenktynes bei likviduoti jų sukeltą globalią biosferinę-socialinę ekologinę krizę. Būtent užuomina į tai – V.V. Putino straipsnio publikacija laikraštyje „Niujork Taims“, kur yra įvertinama JAV-jų posttarybinio periodo politika:

„Kelia nerimą, kad ginkluoto kišimosi bandymai įvairiuose vidiniuose konfliktuose tampa įprastu dalyku JAV-joms. Kyla klausimas: ar tai atitinka pačių Jungtinių Valstijų ilgalaikiams interesams? Abejoju. Juk milijonų planetos žmonių sąmonėje Amerika vis dažniau suprantama ne kaip demokratijos pavyzdys, o kaip žaidėjas, kuris remiasi išimtinai vien tik grubia jėga, konkrečioms situacijoms kaldamas koalicijas su lozungu „kas ne su mumis – tas prieš mus“.

Jėgos naudojimas parodė savo neefektyvumą ir beprasmiškumą. Afganistaną purto karštinė, ir niekas negali pasakyti, kas ten dėsis po tarptautinių jėgų išvedimo. Libija sudalinta į genčių ir klanų įtakos zonas. Irake tęsiasi pilietinis karas ir kiekvieną dieną žūsta dešimtys žmonių. Pačiose JAV daugelis įžvelgia tiesioginę analogiją tarp Irako ir Sirijos ir ryšium su tuo klausia: kam kartoti netolimos praeities klaidas?

Jau įvykusios jėgos akcijos patvirtina taipogi ir tai, kad kokie tikslūs bebūtų smūgiai, naudojant pačius naujoviškiausius ginklus, aukos tarp civilių gyventojų – neišvengiamos. Be to, pirmiausia kenčia senyvo amžiaus žmonės ir vaikai, kurių gyvybes kaip tik ir bando, atseit, ginti šių smūgių pagalba.

Tokio tipo jėgos veiksmai sukelia pasaulyje dėsningą reakcija – jeigu negalima pasikliauti tarptautine teise, tuomet reikia ieškoti kitokių savo pačių garantuoto saugumo užtikrinimo variantų. Ir štai vis daugiau šalių siekia įsigyti masinio naikinimo ginklų, suveikia paprasta logika: „jeigu tu turi bombą, tavęs nelies“. Gaunasi, kad kalbama apie neplatinimo režimo sustiprinimą, o realiai – vyksta jo menkinimas“.

Straipsnį užbaigia sekantis teiginys:

„JAV prezidentas savo pranešime pabandė pagrįsti amerikietiškos nacijos išskirtinumą. JAV vykdoma politika, JAV prezidento žodžiais, „išskiria Ameriką iš kitų“. „Štai kas daro mus išskirtiniais“, - tiesiai pareiškia jis. Manau esant labai pavojinga krauti žmonėms į galvas idėjas apie jų išskirtinumą, kad ir kuo tai bebūtų pagrindžiama. Yra didelės valstybės ir mažos, turtingos ir skurdžios, su senomis demokratinėmis tradicijomis ir kurios dar tik ieško savo kelią link demokratijos. Ir vykdo jos, žinoma, skirtingą politiką. Mes skirtingi, bet kai mes prašome Dievo palaiminti mus, mes neturime užmiršti kad Dievas sukūrė mus lygius“.

Faktiškai, paskutinioji pastraipa primena amerikiečiams apie JAV nepriklausomybės deklaraciją[32] ir suteikia galimybę pravesti paraleles tarp JAV-jų, valdomų Obamos, bei Vokietijos, valdomos Hitlerio, kuo ir pasinaudojo koliažo (kairėje), paskelbto amerikietiškoje spaudoje autoriai. Ir šiuo atveju tarptautinės politinės jėgos – pritaria V.V. Putino ir jo valdomos Rusijos pozicijai. Priežastis tame, kad JAV saugo savo ištikimybę buržuaziniam liberalizmui ir viso XX amžiaus eigoje priešinasi dviejų sistemų – pseudosocializmo ir buržuazinio liberalinio kapitalizmo – konvergencijos koncepcijos įgyvendinimui:

 nužudė JAV prezidentą F.D. Ruzveltą, kuris turėjo ilgalaikių pokarinio bendradarbiavimo su TSRS planų, siekiant žmonijos ir kiekvienos iš supervalstybių problemų sprendimo bendromis pastangomis. Ir ši žmogžudystė suteikė galimybes vykdyti „šaltąjį karą“;

 nužudė JAV prezidentą D.F. Kenedį, kuris būdamas studentu, klausėsi Pitirimo Sorokino – vieno iš konvergencijos teorijos rengėjų – lekcijų, ir buvo linkęs šią teoriją įgyvendinti;

 neįsiklausė į nuomonę, kurią išsakė vienas iš F.D. Ruzvelto komandos žmonių, vėliau tapęs D.F. Kenedžio patarėju ekonominiais klausimais – Dž.K. Gelbraitas (John Kenneth Galbraith): „... tiems, kurie ginasi nuo jiems nepatogių idėjų, gyvenimas niekada nebūna lengvas. Tos pačios sąlygos, kurios privedė prie tradicinio socializmo patrauklumo kritimo komandinėse aukštumose, daro naująjį socializmą primygtiniu ir net gi butinų kitose ekonomikos dalyse. Žodį „būtinas“ reikia pabrėžti. Senasis socializmas leido ideologiją. Galėjo egzistuoti kapitalizmas su savo pranašumais ir ydomis; galėjo egzistuoti valstybinė nuosavybė gamybos priemonėms su jos galimybėmis ir apribojimais. Galėjo egzistuoti pasirinkimas tarp jųdviejų. Pasirinkimas priklausė nuo nuomonės – nuo idėjų. Dėl to jis buvo ideologinis. Naujasis socializmas[33] nesuteikia jokių priimtinų alternatyvų; nuo jo galima išsisukti tik sunkių nepatogumų, didelių socialinių sutrikimų kaina, o kartais kaina mirtinos žalpos sveikatai ir gerovei. Naujasis socializmas neturi ideologinio pobūdžio, jį yra brukamas aplinkybių“.

 B.H. Obamos administracija dviejų jo prezidentavimo kadencijų eigoje sabotuoja arba nesugeba įvykdyti reformų programos, aprašytos knygoje „Vilties drąsa. Mintys apie amerikietiškos svajonės atgimimą“[34]. Bent jau rusiškas jos pavadinimo vertimas turi paantraštę: „Žmogaus, kuris gali pakeisti Ameriką ir visą pasaulį knyga“. Šita knyga, išreiškianti konvergencijos idėjas, tik neįvardijant pačios konvergencijos koncepcijos, parašyta 2006 metais, pagal laikraščių „Niujork Taims”, „Losandželes Taims”, „Vašington Post”, „Sanfrancisko Kronikle” versiją, tapo populiariausia JAV, ir didele dalimi dėka jos, B.H. Obama laimėjo 2008 m. rinkimus.

Ši, užsitęsusi chroniška JAV politikos liga negali nekelti nerimo tarptautinėms politinėms jėgoms, ir jos negali likti abejingos šiam JAV negalavimui, todėl JAV laukia susidūrimas su prievartine politika jų atžvilgiu, verčiant atsisakyti ištikimybės buržuaziniam liberalizmui ir pereiti prie pseudosocializmo, kuris kaip dar prieš 40 metų tiksliai pastebėjo Dž. K. Galbraitas, neturės ideologinio pobūdžio, bet bus primetamas aplinkybių. Nutylėta liko: … aplinkybių, nepavaldžių JAV politiniam ir verslo establišmentui. Būtent dėl šios priežasties aukščiau pateikto koliažo autoriai užkėlė Obamą į „mūsų dienų Hitlerio“ rangą, subtiliai užsimindami, kad jis turi šansų būti paskirtas šių dienų pasaulinio blogio įsikūnijimo rolei, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis liberaliai-buržuazinėms JAV ir asmeniškai Obamai.

Šis teiginys papildomas žiniomis, praktiškai vienu metu atėjusiomis iš Kinijos.

„2013 m. lapkričio mėn. KKP CK 18-ojo šaukimo 3-čiasis plenumas paskelbs pasauliui apie staigų Liaudies Respublikos kurso ir linijos posūkį link „kinietiškos specifikos socializmo“ tvarkos stiprinimo pusėn. Jeigu „kinietiškos specifikos socializmo“ pavadinimą aiškinti naudojantis senosiomis kiekvieno iš aštuonių hieroglifų, kuriais jis užrašytas, prasmėmis, tai gausis „klanų aplink protėvių sostą su vidurinės valstybės atspalviais sąjunga“. O spalvos yra šios: raudona, geltona ir pilkai-mėlyna. Dabar, jeigu vietoje apibūdinimo „kinietiškas“ pasakyti „nacionalinis“, tai atvirkštinis vardo skaitymas pateiks prasmę: „KINIŠKAS NACIONAL-SOCIALIZMAS“. Tai, aišku, ne „Vokietijos nacional-socialistinės darbo partijos“ nacizmas, bet tikrai jau ir ne atviros visuomenės liberal-demokratija“[35].

Ir jau daugelio metu eigoje pasaulinėse MIP (masinės informacijos priemonėse) nėra jokios kampanijos tema „Apginsime pasaulinę „asmens laisvės“ [36] civilizaciją nuo „geltonosios grėsmės“!” — Kodėl? — O todėl, kad ateitis priklauso ekonominei sanklodai, gavusiai pavadinimą „socializmas“, kurio pagalba tarptautinės politinės jėgos nori sukurti globalią idealios vergvaldystės sistemą. Ir mūsų bendra užduotis yra tai, kad „naujasis socializmas“ taptų ne globalia idealios vergvaldystės sistema, bet iš tiesų laisvų žmonių, gyvenančių valdomiems sąžinės diktatūros, visuomene.

Vidinis TSRS Prediktorius 2013 metų rugsėjo 10 – 16

Kolektyvinis vertimas 2013 metų spalis