2. Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų: principinis skirtumas ir neįmanomumas susivienyti tam tikrame „bendrame reikale“
Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų… · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 5
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
2. Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų: principinis skirtumas ir neįmanomumas susivienyti tam tikrame „bendrame reikale“
Mūsų nesutarimai su tais, kas užsiima ne mūsų, o savo reikalais, būtent dėl ateitis klausimo.
Ateitis, jeigu žiūrėti į ją iš dabarties, kol kas — objektyviai atvirų įvairių galimybių aibė, t.y. ateitis daugiavariantė. Bet žmonių veikla neišvengiamai prives prie to, kad tik vienas variantas iš šiuo metu objektyviai galimos ateities taps vienintele ir neturinčia alternatyvos dabartimi, o vėliau — istoriškai įvykusia praeitimi.
VSK tikslas tame, kad dialoge su Dievu — žmonėms visiems be išimties — pažinti Sumanymo (Apvaizdos) tikslus ir kūrybingai juos įgyvendinti. Visa kita Visuomenės Saugumo Koncepcijoje — to užtikrinimo priemonės ir pasekmės.
Ateities kūrybos atžvilgiu tai reiškia — įgyvendinti, padaryti realiais tuos gerus dalykus, kurie niekada praeityje nebuvo įgyvendinti.
Praeities atžvilgiu tai reiškia — išryškinti istorijoje ir priešistorėje tai, kas yra Apvaizdos vagoje, ir tai, kas žmonių buvo padaryta neišeinant už Dievo leistų paklydimo ribų – tiek renkantis vystimosi tikslus, tiek ir renkantis tų tikslų siekimo kelius bei priemones.
Be to, praeities atžvilgiu tai reiškia: reikia būti dėkingiems ne tik tiems, kas kūrė mūsų dabartį Apvaizdos vagoje, bet ir tiems, kas dėl savo dorovinių-pasaulėžiūrinių klaidų, veikdami Dievo leisto paklydimo ribose, apnuogino tas problemas, kurios iki jų klaidų nutikimo, objektyviai buvo, tačiau egzistavo neišreikštu pavidalu ir stabdė žmonijos raidą, ir kurias būtina išspręsti, o jų pasekmes būtina pašalinti, tam, kad Žemė liautųsi buvus „beždžionių planeta“ (žmonių pavidalo), ir visgi taptų Žmonių Planeta[16].
Ir būtent iš tokio požiūrio į praeitį bei ateitį išplaukia VSK ir kitų ateities kūrimo koncepcijų nesuderinamumas, vienijimosi vieningumo tam tikrame „bendrame reikale“ neįmanomumas su nacionalizmo, nacizmo, internacionalizmo, internacizmo, to ar ano konfesionalinio fanatizmo pasekėjais.
Visiems, kas užsiima ne mūsų reikalu, būdinga idealizuoti vieną ar kitą praeities periodą, o tiksliau — idealizuoti mitą apie jį: ir tame nėra skirtumo tarp nacionalistų, nacistų, internacionalistų, internacistų, „stalinistų“ ir antistalinistų, krikščionių ir neopagonių, musulmoniškų fundamentalistų, tikrųjų liberalų ir kitokių politaktivistų. Tačiau kiekvienas toks mitas nutolęs nuo praeities realybės, ir ne tik dėl to, kad į mitą tiesos pavidalu įterpiami išmįslai, bet ir todėl, kad iš realios praeities visumos išbraukiami kai kurie jos aspektai (nepatogūs mitų kūrėjams arba nemalonūs mitų belaisviams) [17]. O toliau — kai mitai valdo protus, reikalas suvedamas į tai, kad „supresuoti“ dabartį tokiu būdu, kad gautųsi tam tikra ateitis, kurioje įsigyvendintų idealas, kuris neva kažkada praeityje buvo realizuotas, apie ką skelbia mitas, bet vėliau prarastas kaip dėl protėvių kvailumo, taip ir priešų kėslų pasekoje: visi jie elgiasi atitinkamai, kaip dainuojama vienoje žydiškoje dainoje: „... neverta lenktis pagal nepastovų pasaulį, — geriau tegu jis linksta pagal mus, ir vienąkart jis lenksis pagal mus…“ («… не стоит прогибаться под изменчивый мир, — пусть лучше он прогнётся под нас, однажды он прогнётся под нас…»)[18].
Internacistinis Biblijos mitas taipogi priklauso tai aibei, nors šioje aibėje jis turi unikalų išskirtinumą, kurio neturi nacionalistų ir postjudėjiškųjų konfesijų fanatikų mitai: jis savyje talpina ateities projektą, kuris neatmenamais laikais neva Dievo duotas Mozei, o vėliau vis tikslinamas per „žydus pranašus“ [19]. To mito nutylėjimose lieka tai, kad ir šis „ateities projektas“ tikrovėje — visai ne ateities projektas, išplaukiantis iš Vieningojo Įstatymo Apreiškimų, bet projektas posttvaninio pasaulio „presavimo“ atitinkamai pagal idealizuotą praeitį, kurios etalonu pateikiamas mitas apie Atlantidą. Bet Tiesa yra tame, kad realioji Atlantida smarkiai skyrėsi nuo kultinio mito apie ją ir žuvo, išeikvojusi Dievo leistą paklydimą, dėl ko jos atnaujinimo projektas - „supresuoti“ posttvaninio pasaulį pagal šį mitą, pasmerktas žlugti.
V.O. Kliučevskis (В.О. Ключевский) teisus: „Istorinių reiškinių dėsningumas atvirkščiai proporcingas jų dvasingumui“. Kadangi visuomenių dvasingumas (pasaulio supratimas, pasiskirstymo pagal psichikos sandaros tipus statistika) vystosi, dėka to jog Dievas nenusišalina nuo to, kas vyksta Žemėje, tai ateitis būtinai ateis, tačiau ji skirsis nuo mitų apie praeitį, pagal katrų idealus nacionalistai, nacistai, internacionalistai, internacistai, tų arba anų konfesijų fanatikai bando „supresuoti“ ateitį iš dabarties.