Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą…

5. Komunistas žodžiais ir darbais

Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 7 из 9

Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.

5. Komunistas žodžiais ir darbais

Pradėkime nuo to, kad Stalinas neskelbė tuščių kalbų tema „daugiau socializmo!“[54], po kurių paprasto darbininko eksploatacijos laipsnis daugkart padidėdavo ir pradingdavo bet kokios rytojaus perspektyvos. Dykinėjantys subjektai gali prieštarauti, teigdami, jog tikrovėje buvo ne taip, kad paprastos liaudies eksploatacijos lygis 1930 metais TSRS išaugo daug kartų, lyginant su NEPo[55] laikais arba su laikais iki 1917-ųjų; o ypatingai išaugo kaime po kolektyvizacijos.

Tačiau mes pasiūlysime visgi skirti tokius skirtingus visuomeninio gyvenimo reiškinius, kaip „teko daugiau dirbti, visame kame ribojant savo vartojimą“ ir „eksploatacijos lygis išaugo“, dėl ko taip pat teko daugiau dirbti, o gauti mažiau. Skirtumas tarp šių dviejų reiškinių visuomenės gyvenime principinis, tačiau pasimato jis tik tuomet, kai užduodamas klausimas, kas yra gaminama ir kur visa tai pasideda.

Jeigu eksploatacijos lygis pakilo, tai reiškia, kad visuomenėje padidėjo santykis tarp išlaidų išlaikyti[56] 10 % pačių turtingiausiųjų su išlaidomis išlaikyti 10 % pačių neturtingiausiųjų. Jeigu tuo pačiu tenka daugiau dirbti, o vartoti mažiau, tai reiškia, kad bendro valstybės produkto struktūroje išaugo gamybos mąstas, skaičiuojant prekių kiekį tenkantį vienam asmeniui iš turtingųjų mažumos, o prekių gamybos mąstas dirbančiųjų daugumai sumažėjo (arba krito perkamoji dirbančiųjų daugumos galia ir jie nebegali nusipirkti netgi to, kas pagaminta, dėl ateityje neišvengiamai kris kažkurių produkcijos grupių gamyba).

Ar taip buvo prie Stalino? – Nebuvo. Šalis ruošėsi pergalei kare, todėl iš tiesų dirbti teko daugiau visiems be išimties, o daugumai teko apriboti vartojimą naudojantis valstybinės finansų politikos priemonėmis.

Iš tiesų buvo taip, kad tuo metu tarybinis partinis, valstybinis, ūkio, mokslo-technikos „elitas“ bei žymūs meno veikėjai turėjo aukštesnį vartojimo statusą, negu paprasti darbininkai. Tačiau kuo čia dėtas atseit J.V. Stalino piktavališkumas? Pateiksime konkretų pavyzdį, paaiškinantį tarybinio vartotojiško „elito“ atsiradimą.

Kai 1918 m. gruodžio 8 savo darbą atnaujino Generalinio štabo akademija, pažymėti šiam įvykiui buvo nuspręsta suorganizuoti iškilmingą koncertą. Tarp Akademijos klausytojų buvo ir būsimasis generolas-leitenantas Georgijus Pavlovičius Sofronovas (1893 – 1973). Akademijos vadovybė pasiuntė jį – tuomet dar tik būsimąjį karo vadą[57] – pas tuo metu jau įžymų dainininką F.I. Šaliapiną, pakviesti šį sudalyvauti koncerte. F.I. Šaliapinas už pasirodymą užsiprašė baltų miltų maišo: Generalinio štabo akademija dėl to meto skurdumo negalėjo jo išskirti, todėl iškilmingas koncertas praėjo nedalyvaujant F.I. Šaliapinui.

Išeivis iš paprastos liaudies, visą gyvenimą svajojęs įsitrinti į Rusijos imperijos „elitą“, nepanoro suteikti džiaugsmo būsimiesiems savo tautos Armijos vadams, kuriems buvo lemta ginti jo Tėvynę, jos liaudį; ginti paklūstant rūsčiai disciplinai ir savidisciplinai, nesigailint nei savo pačių, nei savo artimųjų[58] sveikatos bei gyvybės, už ko netektį neįmanoma žemiškajame gyvenime atsilyginti nei dviem pūdais kvietinių miltų, nei kokiais nors pinigais; nekalbant jau apie tai, kad žūtbūtinis mūšis, kovai kuriame ir kurio vadovavimui ruošėsi karo vadai, – užsiėmimas kur kas labiau visuomeniškai svarbus, negu bet koks pasirodymas scenoje ar kitas meninės kūrybos aktas, o karo glėbis ne toks meilus, kaip kad mūzų.

Taip, F.I. Šaliapinas – žymus rusakalbis dainininkas, tačiau kaip žmogus – duoneliautojas, o ne plati rusiška dūšia[59]. Bolševikinė revoliucija atnešė jam neatlyginamus nuostolius: ji sugriovė jo vaikystės-jaunystės svajonę įsilieti į paveldimojo Rusijos „elito“ gretas. Ir už šios svajonės sugriovimą jis neatleido savo tautai, palaikiusiai bolševikus, bei jos armijai ir valstybei, dėl ko galų gale jis nusprendė verčiau gyventi ir mirti kartu su ankstesniuoju „elitu“ emigracijoje. Tokių „šaliapinų“ – žymių ir tiesiog išsilavinusių savo srities specialistų, bet trokštančių imti monopoliškai aukštą kainą už savo dalyvavimą visuomeniniame darbo susivienijime – Rusijoje buvo daug visose gamybos baruose, bei negamybiniuose, tačiau visuomenei būtinose ir reikšmingose veiklos sferose.

Dabar kreipkimės į V.I. Lenino knygą „Valstybė ir revoliucija“:

„... Komunos pavyzdžiu (1871 m., Paryžiuje – mūsų paaiškinimas cituojant)“ Marksas parodė, kad esant socializmui pareigybiniai asmenys liaujasi būti „biurokratais“, būti „valdininkais“, liaujasi pagal mąstą to kaip įvedamas, greta išrenkamumo, dar ir pakeičiamumas bet kuriuo metu, dar ir SULYGINANT ATLYGĮ SU VIDUTINIU DARBINIKŲ LYGIU, dar ir pakeičiant parlamentines įstaigas dirbančiomis (parlamentas – nuo prancūziško „parle“ – kalbėti, t.y. parlamentas – kalbykla, dauguma atveju tuščia: – aut.), t.y. leidžiančiomis įsakymus ir juos įgyvendinančiomis. (...) Marksas ... praktiniuose Komunos priemonėse išvydo TĄ PERSILAUŽYMĄ, KURIO BIJOSI IR NENORI PRIPAŽINTI OPORTUNISTAI, DĖL SAVO BAILUMO, DĖL NENORO NEATŠAUKIAMAI NUTRAUKTI RYŠIUS SU BURŽUAZIJA...“ (tekstas išskirtas mūsų ciktuojant).

Kaip žinoma, Paryžiaus komuna žlugo. Viena iš jos kracho priežasčių buvo tai, kad kvalifikuoti įvairių visuomeninio darbo apsijungimo sričių specialistai, laikė žemiau jų savigarbos atiduoti savo darbą Komunai už vidutinį darbininko atlygį bei žiūrėti į paprastą darbininką kaip į savo draugą.

Jie pageidavo tokios visuomenės gyvenimo organizavimo tvarkos, kurioje gautų monopoliškai aukštą korporatyvinę kainą už savo darbo produktą, ir todėl nepalaikė Paryžiaus komunos pastangų ir arba susivienijo kaip atviri veiklūs jos priešininkai, arba sabotavo, reikšdami savo lojalumą jai.

Be to pabrėžkime, kad kalba eina ne apie atlyginimo skirtumus skirtingiems specialistams tame ar viename visuomeniniame darbo apjungime, o apie skirtumus atlygio darbininkams, dirbantiems skirtingose visuomeninių darbo susivienijimų srityse, dėl ko egzistuoja sritys su monopoliškai aukštomis ir monopoliškai žemomis darbo jėgos kainomis. Kalbama ne apie pajamų diferencijacijos likvidavimą kiekvienos iš sričių rėmuose, kadangi ji kiekvienoje srityje stimuliuoja profesionalizmo kaupimą. Kalbama apie būtinybę atsikratyti pajamų diferencijacijos tarp sričių, kadangi ji stimuliuoja tik garbėtrošką ir individualistų parazitizmą[60].

Panašiai tas pats, kas privedė Paryžiaus komuną prie žlugimo, įvyko ir Rusijoje po 1917 m.: išgirtoji rusiška inteligentija, kaip visuomeninė grupė apskritai, nelaikė galimu atsisakyti monopoliškai aukštų kainų už jos gaminamą produktą visuomeniniame darbo susivienijime, dėl ko daugelis žymių ir vidutinių protų atsisakė palaikyti tarybų valdžią, išstumiant iš jos organų siono-internacistinius menševikus, o stojo į kovą prieš ją pilietiniame kare. Daugelis jų pasibaigus pilietiniam karui[61] pasiliko „sovdepijoje“ tik todėl, kad nesugebėjo pabėgti ir buvo priversti gyventi joje. Tačiau jie kaip ir anksčiau, kiekvienas liko savo srities specialistais. Ir bolševizmas siekdamas savo užsibrėžtų tikslų, sutiko mokėti jiems monopoliškai aukštą kainą už jų dalyvavimą visuomeniniame darbo susivienijime.

Tačiau reikšminga yra kitkas. Užtikrinęs santykinai aukštą vartotojišką statusą įvairialypei pagal jos veiklos pobūdį inteligentijai, link šito vartojimo standarto, palaipsniui, pagal ekonominį šalies galios augimo mąstą, Stalinas kėlė ir likusius gyventojus. Dėl ko santykis išlaidų skiriamų išlaikyti 10 % pačių turtingiausių šeimų su išlaidomis išlaikyti 10 % pačių neturtingiausių šeimų mažėjo. Tai yra daugumos eksploatacijos mažuma lygis nepaliaujamai mažėjo.

Būtent tokiomis sąlygomis trečiajame dešimtmetyje dirbti teko iš tikrųjų daugiau, o gyventi santykinai skurdžiai. Bet ne todėl, kad augo eksploatacijos lygis, o todėl, kad buvo gaminamo naujos gamybos priemonės ir ginkluotė. Hitleris savąjį „Mein Kampf“ parašė dar 1923 m. Ši politinė programa, kurioje tiesiai ir atvirai kalbama apie Vokietijos karą su Rusija, siekiant ją galutinai ir nesugrįžtamai pavergti, buvo palaikoma tarptautinio siono-internacistų menševizmo ir aktyviai įgyvendinama. Būtų buvęs Tarybinės valdžios nusikaltimas ilgalaikiams Rusijos tautų interesams neparuošti šalies karui, kurį tarptautiniai užkulisiai suplanavo vos ne anksčiau, kai marksistinės revoliucijos užstrigo Europos šalyse (Vokietijoje, Vengrijoje), iš kurių buvo ketinama įplieksti pasaulinę marksistinę revoliuciją, būtent ką daryti ir kvietė menševikas ir siono-internacistas L.D. Bronšteinas (Trockis), ir ką nutraukė V.I. Leninas, sudarydamas Bresto taiką[62].

Jeigu kalbėti apie kolūkinę santvarką, tai perėjimas į ją nuo NEPo iš tiesų buvo žiaurus ir sunkus. Tačiau šalies sutriuškinimas būsimajame kare, suplanuotame tarptautinių užkulisių, būtų buvęs dar žiauresnis lyginant su kolektyvizacija: jeigu ne kolektyvizacija, per trumpą laikotarpį davusi pramonei reikalingą darbo jėgą, tai po 1941 m. vasaros sutriuškinimo būtų sekęs germaniškas nacistinis jungas. Įsigaliotų planas „Ost“, pagal kurį buvo numatyta TSRS teritorijoje pastatyti mirties stovyklas ir per kuo trumpesnį laikotarpį sunaikinti juose 110 milijonų „atliekamų“ gyventojų, o likusius privesti iki kalbančių darbinių gyvulių lygmens. Ir kirviais bei valstiečių šakėmis nuo vermachto nepavyktų atsimušti, kaip kad 1812 m. daug kur atsimušė nuo Napoleono.

Bet jau 1938 m. kolūkinė santvarka pradėjo duoti grąžą: už darbadienius daugelyje paprastų, o ne tik pavyzdiniuose-parodomuosiuose kolūkiuose, ir Ukrainoje, ir Pavolgyje, ir kituose TSRS kraštuose buvo išduodama pagamintos kolektyviniame ūkyje produkcijos daugiau, negu galėjo sutalpinti valstiečių sandėliai, likę nuo jų vienasmeninio jų šeimininkavimo ūkyje laikų. Tai dabar pokalbiuose pamena daugelis paprastų, gyvenusių tuo metu, žmonių. Gimstamumas šalyje pastoviai viršijo mirtingumą. Praeities kultūros pasiekimai ir galimybė įgyti išsilavinimą darėsi prieinami vis platesniems visuomenės sluoksniams. Šitas kultūrinio ir ekonominio pakilimo procesas pirmąkart buvo nutrauktas karo, o antrąkart nutrauktas atėjus į partijos ir valstybės valdžią (po J.V. Stalino pašalinimo) trockistams: kaip išlikusių po stalinizmo epochos represijų, taip ir antrosios kartos trockistų, kurie po 1953 m. ėmė vykdyti antibolševikinę politiką[63].

Dabar vėl kreipkimės į J.V. Stalino testamentą – „Ekonomines socializmo TSRS-oje problemas“ (nuorodos į puslapius pagal atskirąjį 1952 m. leidimą):

„Ekonominis pagrindas priešpriešai tarp protinio ir fizinio darbo yra fizinio darbo žmonių eksploatavimas iš protinio darbo žmonių pusės. Visiems žinomas atotrūkis, tarp įmonės fizinio darbo žmonių ir vadovaujančiojo personalo, egzistuojantis kapitalizme. Yra žinoma, kad šio atotrūkio pagrindu vystėsi priešiškas darbininkų požiūris į direktorių, į meistrą, į inžinerių bei kitus techninio personalo atstovus, kaip į savo priešus[64]. Suprantama, kad sunaikinus kapitalizmą ir eksploatacijos sistemą turėjo išnykti ir interesų priešprieša tarp fizinio ir protinio darbo. Ir ji iš tikrųjų išnyko mūsų šiuolaikinėje socialistinėje santvarkoje. Dabar fizinio darbo žmonės ir vadovaujantis personalas yra ne priešai, o draugai-bendrai, nariai vieno gamybinio kolektyvo, giminiškai suinteresuoti gamybos pasiekimais ir gerinimu. Buvusios jų priešpriešos nebeliko ir ženklo“ (27 psl.).

Nors J.V. Stalinas naudojasi marksistine terminologija („protinis darbas“, „fizinis darbas“), tačiau kalba apie tiesioginį gamybinį darbą materialios gamybos sferoje ir apie kitas darbo rūšis, ne materialios gamybos sferoje, ir visų pirma apie darbą valdymo sferoje. Pateiktame kontekste „fizinio darbo žmonių eksploatacija“ – sinonimas „monopoliškai aukštų kainų už darbo produktą ne materialios gamybos sferoje“ ir vėlgi, pirma viso kito, – sinonimas monopoliškai aukštų kainų už valdymo sferos darbo produktą (direktorius, meistras – išimtinai valdytojai; inžinerius – gali būti ir valdytojas, ir gamybininkas informacijos apdorojimo sferoje). 1952 m. šakinės monopoliškai aukštos kainos už dalyvavimą visuomeniniame darbo susivienijime (atlyginimo pavidalu) dauguma atveju TSRS iš esmės buvo išgyvendintos, o atlyginimų diferencijacija šakos viduje stimuliavo personalo kvalifikacijos augimą. Ir tai buvo strateginė ekonominės politikos kryptis bolševikinėje valstybėje.

Vienok, J.V. Stalinas neapsigauna tuo kas pasiekta, kadangi tarifų tinklelis TSRS-oje buvo valstybinio diktato rezultatas, o ne visuomenės dorovės išraiška vienos ar kitos dalykinės kvalifikacijos paklausos ir pasiūlos rinkoje.

Jis rašo:

„... Tarybinė valdžia turėjo ne pakeisti vieną eksploatacijos formą kita, kaip tai buvo senosiose revoliucijose, o likviduoti bet kokią eksploataciją“ (7 psl.).

„Turėjo likviduoti“, tačiau netvirtina, kad likvidavo eksploataciją visomis jos formomis kartą ir visiems laikams; juo labiau jis netvirtina, kad TSRS-oje likviduotos ir pačios galimybės bei prielaidos kada nors ateityje atsinaujinti daugumos eksploatacijos mažuma sistemai. Jis rašo apie tai, ką būtina padaryti, kad daugumos eksploatacijos mažuma sistema netektų TSRS-oje galimybės iš principo egzistuoti:

„Būtina ... pasiekti tokį kultūrinį visuomenės augimo lygį, kuris visiems visuomenės nariams užtikrintų visapusišką jų fizinių ir protinių sugebėjimų ugdymą, kadvisuomenės nariai turėtų galimybes gauti išsilavinimą, pakankamą tam, kad tapti aktyviais visuomenės vystymosi veikėjais, kad jie turėtų galimybę laisvai pasirinkti profesiją, o ne būtų prikaustyti visam gyvenimui dėl egzistuojančio darbo pasidalinimo prie kokios nors profesijos.

Ko tam reikia?

Būtų neteisinga manyti, kad tokį rimtą visuomenės narių kultūrinį augimą galima pasiekti be rimtų pakeitimų dabartinėje darbo padėtyje. Tam reikai visų pirma sutrumpinti darbo dieną mažiausiu atveju iki 6, o vėliau ir iki 5 valandų. Tai būtina tam, kad visuomenės nariai gautų pakankamai laisvo laiko, būtino įgyti visapusišką išsilavinimą. <...> Tam būtina toliau iš esmės pagerinti gyvenamo būsto sąlygas ir padidinti realųjį darbo užmokestį darbininkams ir tarnautojams mažiausiai dvigubai, jeigu ne daugiau, kaip tiesioginiu piniginio atlyginimo didinimu, tai ir, ypatingai, tolimesniu sistemišku masinio vartojimo prekių kainų mažinimu.“

Po J.V. Stalino pašalinimo viskas buvo padaryta taip, kad šitai neįvyktų. Iš visuomenės vystymosi inercijos, TSRS-oje iš tikrųjų jau prie Chruščiovo buvo sumažintas savaitinis darbo laiko fondas iki 41 valandos: nuo pirmadienio iki penktadienio – 7 valandų darbo diena, šeštadienį – 6. Dėka šito žmonės įgijo laisvo laiko būti su šeima, auklėti vaikus, užsiimti asmeniniu vytymusi. Tačiau netrukus įvykdytas perėjimas prie penkių darbo dienų savaitės likvidavo šį gėrį:

Viena papildoma laisva diena negalėjo kompensuoti anksčiau išlaisvintos kasdieninės valandos netekties: būti su šeima, auklėti vaikus reikia kiekvieną dieną, o ne du kartus per savaitę – šeštadienį ir sekmadienį (juo labiau, kad sąstingio laikotarpiu viršvalandžiai ir papildomi „viršnorminiai“ darbai tapo norma, o daugelį šeštadienių buvo dirbama); tas pats liečia ir laiką asmeniniam vystymuisi – jis būtinas kiekvieną dieną, bent po vieną valandą, o ne vieną kartą į savaitę visą dieną: to reikalauja absoliučios daugumos žmonių bioritmika.

Vietoj to, kad sistemiškai mažinti masinio vartojimo produktų kainas, kas ir buvo kelias, natūralaus perėjimo į paskirstymą vadovaujantis poreikiais, pagal gamybos augimo ir paklausos patenkinimo mąstą, pradėjo didinti nominalius atlyginimus, tuo pat metu, neužtikrindami visuomenės pajamų pakankamu pagamintų prekių kiekiu bei paslaugų, už pačios gi valstybės nustatytas kainas[65].

Ši sumenkusi individo ir šeimos saugumo garantija iš visuomenės bendrai ir jos valstybės pusės, tokiu būdu dirbtinai sukurtomis sąlygomis, esant nepakankamai kultūriškai išsivysčiusiai gyventojų daugumai, daugeliui atnaujino viltis pačiam apsirūpinti ir aprūpinti savo šeimą viskuo kas būtina asmeninės, nepriklausomos nuo valstybės ir visuomenės, iniciatyvos pagrindu. Tai vedė prie požiūrio į valstybinę ir kitą visuomeninę nuosavybę, kaip į niekieno, priešingai tam, apie ką rašė Stalinas, kad tik išpildžius visas[66] jo įvardintas „išankstines sąlygas, paimtas kartu, galima bus tikėtis, kad darbas visuomenės narių akyse iš prievolės taps „pirmuoju poreikiu gyvenime“ (Marksas), kad „darbas iš sunkios naštos pavirs į malonumą“ (Engelsas), kad visuomeninė nuosavybė visų visuomenės narių bus vertinama kaip nepajudinamas visuomenės egzistavimo pagrindas (išskirta mūsų cituojant).

Tik išpildžius visas šias išankstines, kartu paimtas, sąlygas galima bus pereiti nuo socialistinės formulės – „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą“ prie komunistinės formulės – „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ („Ekonominės socializmo TSRS-oje problemos“, 69 psl.).

Tai yra, Stalinas iš tikrųjų buvo komunistas ir žodžiais ir darbais. O stalinietiški liaudies valdžios principai tai:

 užtikrinti vienodą pasiekiamumą, kokio tik įmanoma lygio išsilavinimą visimes, nepriklausomai nuo kilmės;

 likviduoti visų „elitinių“ socialinių grupių monopoliją valdymo veiklai visais jos pavidalais;

 likviduoti monopoliškai aukštą kainą už valdymo darbo produktą, kuri ir iššaukia priešpriešą tarp visos valdymo hierarchijos ir jos valdomų žmonių, o taip pat ir visas kitas monopoliškai aukštas ūkio šakų kainas už dalyvavimą visuomeniniame darbo susivienijime.

Stalino liaudies valdžios matyme nėra vietos nei žydiškiems palūkininkų klanams su jų antvalstybine monopolija kreditavimo institutui ir investicijų valdymui laiudies ūkio vystymesi; nėra vietos ir žydiškos bei žydaujančios nacionalinės, išimtinai humanitarinės „inteligentijos“, mokančiai tik plepėti (tačiau nemokančiai valdyti aplinkybes), monopolijai į aiškinimus aplinkiniams apie būties prasmę ir moralinę teisę mažumai parazituoti daugumos darbo sąskaita; ir visų pirma – jų išvedžiojamiems pagrindimams teisės palūkininkiškai parazituoti tiems patiems žydiškiems bankų klanams, kaip pseudodemokratijos ir žmogaus „teisių“ visame pasaulyje pagrindui.

Tai yra, toks liaudies valdžios supratimas ganėtinai skiriasi nuo vakarietiško tipo „demokratijos“ esmės, kadangi Vakarų daugiapartiškumas, parlamentarizmas, balsavimai su priežastim ir be priežasties, spaudos laisvė be viso to, ką Stalinas „Ekonominėse socializmo problemose TSRS-oje“ įvardino kaip būtinuosius visuomenės vystymosi poreikius, – tėra tik kanalizacija nuleisti savitikintį, neišsilavinusį, nemąstantį neišprusimą tokiu būdu, kuris negrėstų nedalomai transregionalinės palūkininkiškos korporacijos bei stovinčių už jos šeimininkų valdžiai – iš tikrųjų daug žinantiems ir giliai mąstantiems intelektualams. „Demokratija“ vakarietiškai – principo „kuo tik durnelis besidžiaugia, tegu tiktai aria“.

Toks buvo Stalinas. Jo žodžiuose, jo dainoje, kaip tyras šviesos spindulys, skambėjo didi tiesa – išaukštintoji svaja. Akmeniu paverstas širdis mokėjo priversti vėl plakt. Daugelio protą pažadino, miegojusį tamsoje. Bet žmonės, Dievą pamiršę, tamsą širdį besaugą, sklidiną taurę nuodų pripylė ir ištiesė jam. Tarė jie: „Būki prakeiktas! Imk, ligi dugno išgerk... Ir dainos mums svetimos tavo, ir nereikalinga tiesa!“

Kaip tokio absoliučios daugumos „tarybinės liaudies“ požiūrio į Didžiąją tiesą ir Išaukštintas svajas rezultatas persitvarkymo pradžioje pasirodė kitokie eilėraščiai:

Banda

Banda mes, mūsų milijonai, Drauge mes ganomės ir bliaunam, Dėl nieko nesigailim niekada. Avių banda – ar mūs lemtis tokia?

Į aptvarą mus gena – skubam aptvaran. Mus varo į ganyklą – skubam į ganyklą. Įstatymas juk pagrindinis[67] – būti bandoje; Baisu tik viena – iš bandos iškristi.

Kuomet ateina laikas – veda mus nukirpti; Kodėl mus kerpa – šito nesupratam. Bet kerpa juk visus, tad dėtis nėra kur, Nors ši procedūra ir nemaloni mums.

O piemenims valdyti skirta mus... Kažkoks ten raitelis prajodamas mums šaukė, Atseit raganius pavertė mus avinų banda. Bet kamgi mums žinoti verta, Kad mes, tik jo pikta valia, Į avinus pavirtom iš žmonių?

Kokia sultinga ir traški ganykloje žolė; Koks šaltas ir gaivus šaltiniuose vanduo; Kam mums žinoti apie burtus ir kerus, Kai sapnas toks saldus pakrūmės vėsoje?

Taip, mūsų šonus plaka ir piemens botagas, Ir kas baisaus: nereikia atsilikti nuo bandos; O mūs gardai užtat labai tvirtai suręsti, Ir budrūs piemenys mus saugo nuolatos.

Bet vakar vakare, pradingo avys dvi; O nuo to laužo, kurį piemenys užkūrė, Pasklido kvapas – keistas, ir baugus; Tikriausiai, tas avis už nuodėmes vilkai surijo! O tai juk daug baisiau, negu paiki kerai.

Banda mes, mūsų milijonai, Mes einame kinkuodami ragais, Nebaisūs mums nei burtai, nei raganiai. Mes – avinai. Ir kągi padaryti jie mums gali?

Kaip parodė istorinė patirtis, daug ką galima padaryti su žmogaus pavidalo „avinais“ – minia nerūpestingų išlaikytinių-individualistų. Ir tai vyko ir vyksta ne savaime be kieno nors kryptingos piktą lemiančios valios pastangų:

„1936 m., jeigu atsimenate, teismo procese Kamenevas[68] ir Zinovjevas[69] ryžtingai neigė turį kokią nors politinę platformą[70]. Jie turėjo visas galimybes teismo proceso metu paskleisti savo politinę platformą. Vienok jie to nepadarė, pareiškę, kad jie jokios politinės platformos neturi. Negali būti abejonių, kad jie melavo, neigdami jų platformos buvimą. Dabar net akli mato, kad jie turėjo savo politinę platformą. Tačiau kodėl jie neigė bet kokios jų politinės platformos buvimą? Todėl, kad jie bijojo pademonstruoti savo tikrąją kapitalizmo restauracijos TSRS-oje platformą, baimindamiesi, kad tokia platforma darbo klasėje iššauks pasibjaurėjimą.

Teismo procese 1937 metais Piatakovas, Radekas ir Sokolnikovas stojosi į kitokį kelią. Jie neneigė politinės platformos buvimo pas trockistus ir zinovjevcus. Jie pripažino, kad egzistuoja apibrėžta politinė platforma, pripažino ir paskleidė ją savo parodymuose. Tačiau paskleidė ją ne tam, kad pakviestų prie jos darbininkų klasę, pakviestų liaudį palaikyti trockistinę platformą, o tam, kad prakeikti ir pasmerkti ją, kaip platformą antiliaudišką ir antiproletarišką. Kapitalizmo restauracija, kolūkių ir tarybinių ūkių likvidavimas, eksploatacijos sistemos atkūrimas, sąjunga su fašistinėmis Vokietijos ir Japonijos jėgomis, tam kad priartinti karą su Tarybų Sąjunga, kova už karą prieš taikos politiką, teritorinis Tarybų Sąjungos padalijimas, atiduodant Ukrainą vokiečiams, o Primorę japonams, ruošimas karinio Tarybų Sąjungos pralaimėjimo, priešiškų valstybių užpuolimo atveju, ir kaip tokių uždavinių pasiekimo sąlyga – kenkėjiškumas, diversijos, individualus teroras prieš tarybinės valdžios vadovus, špionažas japonų-fašistų jėgų naudai, – tokia Piatakovo, Radeko, Sokolnikovo išplėtota šiandieninio trockizmo politinė platforma. Suprantama, kad tokios platformos neslėpti nuo liaudies, nuo darbo klasės trockistai negalėjo. Ir jie slėpė ją ne tik nuo darbo klasės, bet ir nuo trockistinės masės, ir ne tik nuo trockistinės masės, bet netgi nuo vadovaujančios viršūnėlės, susidedančios iš nedidelės 30 – 40 žmonių grupelės. Kai Radekas ir Piatakovas pareikalavo iš Trockio leidimo sušaukti mažąją 30 – 40 žmonių trockistų konferenciją, kad informuoti apie šios platformos pobūdį, Trockis jiems tai uždraudė, pasakęs, kad netikslinga kalbėti apie tikrąjį šios platformos pobūdį netgi mažai gaujelei trockistų, kadangi tokia „operacija“ gali iššaukti susiskaldymą[71].

„Politiniai veikėjai“, slepiantys savo požiūrį, savo platformą ne tik nuo darbo klasės, bet ir nuo trockistinės masės, ir ne tik nuo trockistinės masės, bet ir nuo trockistų viršūnėlė, – tokia šiuolaikinio trockizmo fizionomija“ (J.V. Stalinas. „Apie partinio darbo ir trockistų bei kitų dviveidžių likvidavimo priemonių trūkumus[72]“. Pranešimas ir Baigiamasis žodis VKP(b) CK plenume 1937 m. kovo 3 – 5[73]. „Partizdat“, 1937 m., 12, 13 psl.).

Kas gi tai per politinė platforma – koncepcija, apie kurios nuslėpimą buvo kalbama tame VKP(b) CK plenume? – Ogi vis ta pati Biblinė doktrina, jos bažnytiniu-kultiniu ir pasaulietiniu-marksistiniu atvaizdais. Ir tai patvirtino Zinovjevas savo elgesiu prieš sušaudant: kai jį tempė į bausmės vietą, jis inkštė, o paskui pradėjo murmėti sentestamentės-talmudistinės „maldos“ žodžius, kurie buvo nutraukti salvės. Ir šita doktrina, ir jos šeimininkai niekur nedingo iš globalios politikos; dar daugiau, kaip jų veiklos rezultatas, daugumos žmonių nerūpestingumo sąlygomis, ir susiklostė tos aplinkybės, kuriomis mes šiuo metu ir gyvename

„Reikia pabaigti su oportunistišku kilniadvasiškumu, kylančiu iš klaidingos prielaidos, kad kuo labiau augant mūsų jėgoms, priešas tarsi tampa rankinis ir nekenksmingas. Tokia prielaida iš esmės neteisinga. Ji yra atsiriaugėjimas dešinės pakraipos, tikinusios visus ir visą, kad priešai tylutėliai šliauš į socializmą, kad jie taps galų gale tikrais socialistais. Netinka bolševikams ilsėtis ant laurų ir tuščiažodžiauti. Ne kilniadvasiškumo mums reikia, o budrumo, tikrojo bolševikinio revoliucinio budrumo. Reikia atsiminti, kad kuo beviltiškesnė priešų padėtis, tuo noriau jie griebsis kraštutinių priemonių, kaip vienintelių priemonių pasmerktų jų kovoje prieš tarybinę valdžią. Reikia atsiminti ir būti budriems“ (citata iš uždaro laiško VKP(b) CK 1935 m. sausio 18, pateikta aukščiau cituotame J.V. Stalino pranešime „Apie partinio darbo ir trockistų bei kitų dviveidžių likvidavimo priemonių trūkumus“. Ten pat 7 psl.).

1999 m. rugsėjo 4 – 17,

Patikslinimai: 2000 m. gruodžio 16, 2001 m. vasario 28, 2001 m. kovo 8.

Vertimas į lietuvių kalbą: 2013 m. sausis – spalis.

Lietuviškai internete:

http://www.kob.lt/laikas-apie-stalina-pradedu-pasakojima/

Originalas rusų kalba internete: http://dotu.ru/2001/03/08/20010308-stalin/