Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą…

4. Erezija, nuteista nugalėti

Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 6 из 9

Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.

4. Erezija, nuteista nugalėti

„Chiliazmas (iš gr. chiliás – tūkstantis), milinarizmas (iš lot. Mille – tūkstantis), religinis mokymas, pagal kurį prieš pasaulio pabaigą (t.y. Paskutiniojo teismo dieną – mūsų paaiškinimas cituojant) žemėje stos tūkstantį metų truksianti „dievo karalystė“ “ (Didžioji Tarybinė Enciklopedija, 3 leid., 28 t., 252 psl.).

Chiliastinės idėjos nuo jų užgimimo dirbančiųjų daugumos terpėje vertinamos valdančiųjų krikščioniškųjų bažnyčių, kurių hierarchai nuo pat pradžių reiškė ir reiškia „elitarinės“ mažumos interesus, kaip erezija, t.y. melagingas, klaidingas mokymas. Nūnai chiliastinės kryptys krikščioniškose bažnyčiose išgyvendintos, o bažnyčių hierarachai ne tik pakančiai vertina pasaulio galingųjų valdžią, bet ir ieško savo dalies bet kurioje valdžioje, aiškindami Šventraštį išimtinai ta prasme, kad visuomenė turi palaikyti bet kokią valdžią, esą nėra kitokios valdžios, tik nuo Dievo:

„Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, nuoširdžiai lyg kad Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne kaip žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, gaus iš Viešpaties pagal savo gerumą“ (apaštalo Pauliaus laiškas efeziečiams, 6:5 – 8)[41].

Jie „pamiršta“ pratęsti apaštalo Pauliaus žodžius:

„Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad jis nedaro skirtumo tarp asmenų“ (apaštalo Pauliaus laiškas efeziečiams, 6:9).

„Pamiršta“ ir daugelį kitų dalykų, pridengdami savąjį ir svetimą asmeninį bei korporatyvinį momentinį žemišką savanaudiškumą nuorodomis į amžinybę, ir atsisakydami vykdyti Sumanymą, įpareigojantį išnaikinti žemiškųjų kulto ir pasauliečių valdovų savanaudiškumą.

Egzistuoja tam tikras režimas – vidinė visuomeninė valdžia – dievišku išbandymu arba Dievo malone? – į šį klausimą bažnyčių hierarchai daugumoje esant bet kokiam menševikiškam režimui atsakinėja taip, kad žemiškoji valdžia neabejotų jų lojalumu. Bolševizmui gi visuomet buvo uždėta anafema (Stenka Razinas, Jemelka Pugačiovas – anafema-a-a!!! – pagal bažnytinę tradiciją), kuomet valdžioje buvo vienoks ar kitoks menševizmas; kuomet bolševizmas turėjo jėgą, tuomet bažnyčia tylėjo arba padlaižiavo valdžiai, nedrįsdama paskelbti jai anafemos, tačiau ir toliau laikydama chiliazmą-milinarizmą erezija, o ne tikrąja krikščioniškąja socialine doktrina, privalančia tapti idealoginiu pagrindu bolševizmui ir jo bažnyčiai bei valstybingumui.

Net jeigu kalbėti apie sumaišties meto laikotarpiu, kuomet bažnyčia Hermogeno (Гермоген) asmenyje stojo prieš lenkų užpuolikus, tai buvo ne tik kova už tolimesnį savitą Rusijos civilizacijos vystymąsi, bet ir parazito kova už savo išlikimą: lenkų pergalės atveju tektų paklusti Romai, o dalį vakansijų perduoti katalikams. Kol baltasis lenkų erelis (ar gaidys?) nekaukštelėjo į pakaušį, tol bažnyčia parazitavo liaudies sąskaita: ji neužbėgo už akių tėvynainių „elitui“, kurio veiksmai ir pagimdė sumaišties metą[42]. Tačiau ir sumaištis neįkrėtė proto bažnyčiai: ne kas kitas, o jos patriarchas Nikonas, nepraėjus ir penkiasdešimčiai metų po sumaišties meto pabaigos, iš ritualinių pastangų ir pamėgdžiojimų pagimdė bažnytinį, o iš esmės liaudies skilimą (1653 m.). Kaip liaudies susiskaldymas jis iš esmės buvo įveiktas vėl gi stalinizmo epochoje, tačiau kaip bažnytinio susiskaldymo, rusų pravoslavų cerkvė neįgali jo įveikti.

Tuo pat metu bažnyčia tiesiogiai meluoja, pareikšdama, kad Jėzus nepaliko jokios sociologinės doktrinos. Atsiverčiame pravoslavų vyskupo Aleksandro Semionovo-Tian-Šanskio „Pravoslavišką katekizmą“:

„1 – Sąmoningas dogmatų nebuvimas visuomeniniais klausimais, pateikiant esminius duomenis jų sprendimui.

Atskirų krikščionių gyvenimas daro įtaką visuomeniniam gyvenimui. Iš to gali kilti klausimas: kokie, krikščionio manymu, turi būti valstybė, ekonomika, socialinė struktūra, ir ar gali jei būti krikščioniški? Bažnyčia neturi šių klausimų dogmatinių sprendimų, ir krikščioniškieji mąstytojai juos sprendžia įvairiai.

Tačiau dogmatų nebuvimas šioje srityje apsaugo, tam tikru mąstu, žmones nuo blogesnės formos tironijos Kristaus vardu, neatmesdama, tarp kitko, kai kurių neginčijamų duomenų, padedančių rasti teisingus sprendimus“ (Minėtasis katekizmas, 1 priedas, 151 psl.)[43].

Tai kad krikščioniškose bažnyčiose nėra „visuomeninių klausimų dogmato“ – t.y., apibrėžtų nuomonių apie normalų visuomenės gyvenimo organizavimą – atveria kelius netrukdomai diegti į gyvenimą Senojo Testamento-talmudistines dogmas tais pačiais klausimais vieningoje biblinėje kultūroje.

Dogmų visuomeninio gyvenimo klausimais Kristus iš tiesų nepaliko. Ne visas jo palikimas yra išsaugotas biblinių raštų kanonuose, biblinio kanono cenzoriai ir redaktoriai turėjo tikslą Kristaus autoritetu paremti savo įvairios rūšies menševizmą visuomenės viduje bei parazituojančio ant visuomenės valdymo „elito“ valdžią. Tačiau ne viskas, kas jiems neįtinka buvo pašalinta iš kanono. Todėl mes ir nesikreipsime į apokrifines evangelijas, kurių bažnyčia nepripažįsta šventomis, o naudosimės bendrai priimtais bažnytiniais tekstais, iš kurių kyla tikėjimo mokymas ir sociologija, neigiantys tiek tikėjimo simbolį, tiek daugumos bažnytininkų pasvarstymus apie visuomeninio gyvenimo normas, diktuojamas įvairiarūšio „elitinio“ menševizmo.

„Nuo šio laiko Dievo Karalystė neša palaimą ir kiekvienas stengdamasis į ją įeina (pagal Luką, 16:16 Sinodo vert.). Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai (iš konteksto – žemiškoji palaima visiems žmonėms) bus jums pridėta (pagal Matą, 6:33). Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo – neįeisite į dangaus karalystę (pagal Matą, 5:20). Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats (pagal Morkų 12:29). Pamilk savo Viešpatį Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai pirmasis ir svarbiausias įsakymas. Antrasis – prilygstantis jam: Pamilk savo artimą kaip save patį (pagal Matą, 22:37 – 39). Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią (pagal Matą, 7:21). Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta; juk kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. (...) Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau Dangiškasis Tėvas suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo (pagal Luką 11:9, 10, 13). Kai ateis Ji, tiesos Dvasia, tai nukreips jus į kiekvieną tiesą... (pagal Joną, 16:13, Sinodo vert.).

Tikėkite Dievu, juk iš tiesų sakau jums: jeigu kas pasakys šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą“ ir nesuabejos savo širdyje, bet patikės, kad įvyks tai ką sako, – įvyks jam ką besakytų. Todėl sakau jums: viską, ko tik maldoje prašysite, tikėkite,kad gausite, – ir bus jums (pagal Morkų, 11:23, 24, Sinodo vert.). Melskitės gi šitaip:

„Tėve mūsų, esantis danguje! Tebūnie šventinamas Tavasis vardas; tebūnie Tavoji valia ir žemėje, taip kaip danguje; duonos mūsų kasdienės duok mums šiai dienai; ir dovanok mums mūsų skolas, kaip ir mes dovanojame savo skolininkams; ir nevesk mūsų į pagundą, bet išlaisvink nuo piktojo. Juk Tavoji Karalystė ir jėga, ir šlovė yra amžiams! (pagal Matą, 6:9 – 13, Sinodo vert.). Neateis Dievo karalystė matomu pavidalu. (...) Juk štai Dievo karalystė jau yra jūsų viduje (pagal Luką, 17:20, 21, Sinodo vert.)“.

Kaip matote, šios ištraukos savo prasme visiškai skiriasi nuo išplėšto iš bendro istorinio konteksto menševikinės bažnyčios mokymo:

„Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, nuoširdžiai lyg kad Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne kaip žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, gaus iš Viešpaties pagal savo gerumą“ (apaštalo Pauliaus laiškas efeziečiams, 6:5 – 8).

Kaip galima suprasti iš mūsų pacituoto teksto, Kristus mokė kaip pertvarkyti visuomeninį gyvenimą pačių žmonių rankomis, vadovaujantis jų gera valia, o ne kaip palaikyti parazitinę menševizmo valdžią beprasmėmis – vertinant Sumanymo požiūriu – dirbančiųjų daugumos kentėjimu iki tol, kol tik Aukščiausiajam žinomu metu įvyks antrasis apsireiškimas. Buvo tiesiai kalbama apie žemiškųjų, kūniškų valdovų karaliavimo pertvarkymą į Dievo karalystę Žemėje, epochoje iki Paskutiniojo teismo dienos.

Tik tuo atveju, jei ši doktrina įgyvendinama darbais įtikėjusių Kristumi žmonių, turi prasmę apaštalo Pauliaus pamokymai apie visuomenėje egzistuojančios savivalės gniaužtuose engiamų kantrumą, siekiant paprotinti ir išgelbėti sielas tų, kas priklauso valdančiajam „elitui“ ir kuria priešingą Sumanymui savivalę kitų žmonių atžvilgiu.

Bet jeigu visuomenės pertvarkymo doktrina nėra įgyvendinama, tuomet apaštalo Pauliaus paliepimas apie vergų paklusnumą ponams, ne tik bereikalingas, bet ir kenksmingas, kadangi niekas neturi prisiimti kieno nors kito valdžios ant savo galvos, išskyrus Dievo.

Mes pateikėme visuomenės pertvarkymo doktriną pagal Kristų, tačiau yra ir tiesioginiai jo paneigimai, prieštaraujančios Sumanymui parazitinio menševizmo valdžios dirbančiųjų daugumos atžvilgiu, skirti krikščionims:

„Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tačiau tarp jūsų tegu nebūna šitaip: o jei kas nori tarp jūsų būti didelis, tebūnie jūsų tarnas; ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Kadangi Žmogaus Sūnus ne tam atėjo, kad Jam tarnautų, bet tam, kad patarnauti ir Savo gyvastį atiduoti daugeliui išpirkti“ (pagal Matą, 20:25 – 28, Sinodo vert.).

Vienok absoliuti dauguma, vadinančių save krikščionimis, sekti šiuo Kristaus raginimu yra arba per silpna, arba tai nepriimtina pagal jos dorovę (norisi, labai norisi būti greta Dievo kitų žmonių valdovais ir ponais).

Kristaus skelbtą visuomenės gyvenimo pertvarkymo į Dievo karalystę Žemėje doktriną, Dievo paliepimą (pagal Matą, 20:25 – 28) „pravoslavai“, kaip ir kitos krikščioniškos bažnyčios (t.y., ir hierarchijos, ir paklusni joms ganomųjų banda), pašalina; pašalina savo „didžiavalstybiniu“ laokidietiškai-padlaižišku[44] būdu, savo išminčių padavimais apie trečiąją Romą, „elitinę-didžiąją“ Rusiją, nekreipdami dėmesio į Evangelijos perspėjimus apie Dievo priesakų pakeitimą pranašų padavimais (pagal Matą, 15:1 – 11).

Ir jeigu visų žemiškųjų valdovų valdžių būdingasis bruožas – žmogaus eksploatacija žmogumi (arba atvira vergovinėse visuomeninėse-ekonominėse formacijose, arba netiesioginė monopoliškai aukštų kainų pagrindu, nesvarbu, kokiu būdu išreikštų), tai pagal nutylėjimą yra numanoma, kad Dievo karalystėje nebus vietos vienų parazitavimui kitų gyvenimo ir darbo sąskaita. Bet juk tai – vienų parazitizmo kitų darbo sąskaita nebuvimas – gyvenimiškasis bolševizmo idealas, kurį buvo siūloma įgyvendinti komunistinėje visuomeninėje-ekonominėje formacijoje.

Dabar kreipkimės į istoriškai realios krikščionybės kūrimosi istoriją, kai Kristaus pamokslų liudininkai tvirtai žinojo, kad jis moko kaip pertvarkyti visuomenės gyvenimą į Dievo karalystę Žemėje, o ne paklusnumo sudemonėjusioms žemiškoms valdžioms, valdančioms nežinia kieno vardu:

„Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.

Daugybė įtikėjusiųjų turėjo vieną širdį ir vieną sielą; ir niekas iš to ką turėjo nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. Apaštalai gi su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą, ir didi malonė juos visus gaubė. Nebuvo tarp jų nė vieno, kam trūktų; kadangi visi, kurie valdė žemes arba namus, parduodami juos parduoto kainą atnešdavo ir dėdavo prie Apaštalų kojų; ir kiekvienam buvo duodama tai, ko šiam reikėjo“ (Apaštalų darbai 4:31 – 36, Sinodo vert.).

Kaip galima suprasti iš pateiktos ištraukos, istoriškai realios krikščionybės kūrimąsi sekė komunistinių santykių į nuosavybę įsitvirtinimas ir komunistinis paskirstymo būdas – kiekvienam pagal poreikius. Poreikius gi apribojo krikščioniškoji dorovė, visiems bendra sąžinė („viena širdis ir viena siela“), dėl ko bendruomenėje visi kiekvieno nario gyvenimiški poreikiai buvo patenkinti („nebuvo tarp jų nė vieno, kam trūktų“).

Apie gamybinę pirmųjų krikščionių veiklą šiuo periodu nieko nekalbama. Bene vienintelė vieta, kur kalbama apie darbą krikščioniškose bendruomenėse, – apaštalo Pauliaus antrajame laiške tesalonikiečiams:

„... mes ne sauvaliavome pas jus, pas nieką nevalgėme duonos dykai, bet dirbome ir triūsėme naktį ir dieną, kad neapsunkintumėm nė vieno iš jūsų, – ne todėl, kad mes neturėjome valdžios, bet tam, kad pačius save galėtume duoti pavyzdžiu jums sekti. Kadangi kai mes buvome pas jus, tai prisakėme jums šitai: jeigu kas nenori darbuotis, tas ir tenevalgo (paryškinta mūsų cituojant). Tačiau girdime, kad kai kurie pas jus elgiasi savavališkai, nieko nedaro, o reikalauja. Tokiems prisakome ir Viešpačiu mūsų Jėzumi Kristumi tikiname, kad jie, dirbdami tyloje, valgytų savąją duoną“ (Tesalonikiečiams, 3:7 – 12, Sinodo vert.).

Apie darbo, gamybos priemonių nuosavybės pobūdį nieko nesakoma. Tačiau jeigu remtis būtinybe aprūpinti bendruomenę viskuo, kas jai būtina vartojimui komunizmo principais, tai gamybos priemonių nuosavybės santykis turi užtikrinti didžiausią įmanomą gamybos sistemos grąžą. Tuo pačiu, kai kas gali būti bendruomenės nuosavybė, o kitkas asmeniniam arba šeimos naudojimui arba nuosavybe, kolūkinėje nuosavybėje, bet taip, kad visa pagaminta produkcija vienaip ar kitaip būtų perduodama bendruomenės labui, tolimesniam paskirstymui tarp tų kam ji reikalinga.

Natūralu, kad tokios gamybos-vartojimo sistemos veikimui reikalingas privačios individualistinės dorovės savanaudiškumo atsisakymas bei darbas pagal sąžinę, kuomet „Niekas teneieško, kaip jam geriau bet kaip kitam“ (1 laiškas korintiečiams, 10:24), ko rezultate kiekvienas tampa apsuptas visų rūpesčiu ir geradaryste.

Tai yra, istoriškai reali apaštalų laikų kriščionybė buvo užimta komunizmo statyba, o savo sociologinėmis pažiūromis atstovavo chiliazmą-milinarizmą.

Tik po to, kai krikščioniškųjų bendruomenių vadovybė „elitizavosi“ ir ėmė bendruomenės narius matytikaip „ganomą bandą“-avinus, kuriuos reikia skersti bei kirpti[45], jau epochoje po tikrųjų apaštalų išėjimo Anapus, krikščionybė, pamokslaujanti „Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, nuoširdžiai lyg kad Kristaus“, buvo pakelta į valstybinės Romos religijos rangą ir pradėjo sklisti į gretimas šalis. Milinarizmas-chiliazmas – komunistinis savo idealogija tikėjimo mokymas – „šv. tėvų“ buvo paskelbtas erezija, o po kurio laiko buvo išmuštas iš ganomųjų sąmonės, dauguma kurių nemokėjo skaityti bei rašyti, ir kuriems buvo uždrausta savarankiškai skaityti Bibliją, bet liepta klausytis jos iš ganytojų lūpų. Šitaip istoriškai reali krikščionybė nugalėjo pagonybę, išdavusi Kristų, nuslėpusi išdavystės aktą, pasistengusi pamiršti šį niekingą vieno tikėjimo bei socialinės doktrinos sukeitimą jiems priešišku tikėjimu bei socialine doktrina.

Dėl tokio Kristaus paliktos sociologinės bolševizmo ir komunizmo Dievo karalystės Žemėje doktrinos sukeitimo dar pirmuosiuose keturiuose amžiuose nuo Kristaus Gimimo, Rusijoje, kurios krikštas įvyko tik X amžiaus pabaigoje, niekada praeityje nebuvo tikrosios krikščionybės.

Juo labiau tikrosios krikščionybės nematė ir Lietuva, kurią ugnimi ir kruvinu kalaviju XIV amžiaus pabaigoje krikštijo ano meto karjeristas, dėl Lenkijos karaliaus sosto atsisakęs lietuvybės, o podraug ir savo Tautos, Jogaila (vertėjo pastaba).

Taip vadinama „Rusiška pravoslavybė“ – kerintis bizantiškas melas, lipnus ir kvaitinantis kaip užnuodytas medus, sionistų-internacistų pasiūlytas valdančiajam „elitui“, ir šiojo priimtas prievarta įdiegti Rusioje, siekiant įteisinti savo parazitavimą dirbančiųjų daugumos darbo ir gyvenimo sąskaita. Ir šitą savo sąvybę pravoslavybė, lygiai kaip ir katalikybė, neatsitraukdama saugo visose savo modifikacijose.

Po 1917 m. šis biblinis pravoslaviško „elito“ menševizmas ėmė konfliktuoti tiek su rusiškuoju bolševizmu, įsiskverbusiu į marksizmą, tirk ir su marksistiniu menševizmu, įsiveržusiu į Rusiją, kaip biblinio menševizmo pamaina. Šiame biblinio-„pravoslaviško“ bažnytinio menševizmo[46] konflikte su marksistiniu menševizmu, pasaulietišku savo forma, pasireiškė konfliktas tarp idealistinio ir materialistinio ateizmo[47] kultūroje, vystomoje biblinio projekto šeimininkų. Vieni piktavaliai ragavo kitų piktavalių įniršį[48], o Dievas padėjo bolševikams kelyje į komunizmą-milinarizmą-chiliazmą.

Šiuose užrašuose mes nenagrinėsime ir nekomentuosime prieštaravimų tarp Korano ir Biblijos mokymų apie Dievą ir Jo buvimą[49]. Mes apsiribosime tik esminių sociologinių požiūrių apžvalga, išreikštų Korane, tam kad parodyti, jog tai – kita išraiška vis tos pačios chiliastinės „erezijos“ – milinarizmo: mokymo apie Dievo karalystės Žemėje sukūrimą dar iki Paskutiniojo Teismo dienos.

Korane apibrėžtas pagrindinis visuomenės ūkinės veiklos principas, kuris neigia kaip senatestamentę-talmudistinę judėjiškojo palūkininkavimo agresiją, taip ir istoriškai realios žydaujančios krikščionybės prisitaikėliškumą. Koraninė kultūra priešpastatoma visam tam. I.J. Kračkovskio vertime, 2 sura:

„275(274). Tie, kurie dalina savo turtą naktį ir dieną, slapta ir atvirai, – jie gaus savo apdovanojimą iš savo Viešpaties; nėra baimės jiems, ir nebus jie liūdni! 276(275). Tie, kurie ryja palūkanas, prisikels tik tai tokiais pat, kaip prisikels tas, kurį pražudo satana savo prisilietimu. Šitai – už tai, kad jie sakė: „Juk prekyba – tas pats, kas ir palūkanos.“ (pagal Sablukovo vertimą: „palūkanos – tas pats, kas pelnas prekyboje“). O Dievas leido prekybą ir uždraudė palūkanas. Kam ateina žinia nuo jo Viešpaties ir jis susilaikys, tam atleista, kas prieš tai daryta: jo reikalai priklauso Dievui; o kas pakartos, tie – ugnies gyventojai, jie joje amžius esti! 277(276). Naikina Dievas palūkanas ir augina (puoselėja) išmaldą (pagal Sablukovą: Dievas pašalina iš vartojimo palūkanas, bet pertekliaus jėgą <geriau: palūkanų valdžią> suteikia išmaldai). Iš tiesų Dievas nemyli bet kokio netikinčio nusidėjėlio. (277). Tie gi, kurie įtikėjo ir tvėrė gera, ir maldą stovėjo, ir apsiplovimus darė – jiems jų apdovanojimas pas jų Viešpatį, ir nėra baimės virš jų galvų, ir neliūdės jie!“

Tai yra po to, kai poreikiai patenkinti, perviršis turi būti atiduodamas stokojantiems. Ekonominė valdžia paaukojimų pagrindu yra palaikoma Dievo. Tačiau kyla klausimas apie saiką, apibrėžiantį pasitenkinimą ir apie galimybes piktnaudžiauti patenkinant poreikius. Korane į tai taip pat atsakoma:

76(76). Karunas buvo iš Musos[50] tautos ir darė piktą jiems. Ir Mes[51] dovanojome jam tiek lobių, kad jo raktai slėgė minią turinčių jėgą. Štai pasakė jam jo tauta: „Nedžiūgauk, Dievas nemyli džiūgaujančių!

77(77). Ir siek tame, ką tau dovanojo Dievas, link paskutiniojo gyvenimo! Nepamiršk savo lemties šiame pasaulyje ir geradariauk, kaip tau geradariauja Dievas, ir nesiek kenkti žemėje. Iš tikrųjų, Dievas nemyli kenkiančių!“

78(78). Jis pasakė: „Tai, kas man dovanota, – pagal mano žinojimą“. Negi jis nežinojo, kad Dievas iki jo pražudė iš kartų tuos, kas buvo stipresni už jį galia ir turtingesni palūkininkavimu. Ir nebus paklausti apie savo nuodėmes nusidėjėliai!

79(79). Ir išėjo jis prieš savo tautą išsipuošęs savo papuošalais. Pasakė tie, kurie trokšta artimiausio gyvenimo: “O, jeigu ir mums to paties, kas dovanota Karunui! Iš tikrųjų, jis – didžios lemties savininkas!“

80(80). Ir pasakė tie, kam buvo dovanotas žinojimas: „Vargas jums! Dievo apdovanojimas geriau tiems, kas įtikėjo ir tvėrė gerą; bus leista sutikti šitai tik tai kantriesiems“.

81(81). Ir privertėme Mes žemę praryti jį ir jo namus. Ir neatsirado pas jį minios, kuri apgintų ji nuo Dievo. Ir netapo jis gaunančiu pagalbą.

82(82). Ir iš ryto tie, kurie vakar geidavo jo vietos, kalbėjo: „Vargas! Dievas platina sklypą, tam kuriam nori iš Savųjų vergų, ir mažina. Jeigu Dievas nepasigailėtų mūsų, tai prarytų mus. Vargas! Nebūna laimingi netikintys!”

83(83). Štai paskutinieji namai[52], Mes suteikiame juos tiems, kas nepageidauja didžiuotis žemėje arba platinti bloga. O gale laimės dievobaimingieji!“ (28 sura „Pasakojimas“).

Šis pasakojimas reikšmingas ne tik tuo, kad smerkiamas „pasikėlęs“ žydas Karunas, bet ir tuo, kad jame įvardijamas šaltinis, atveriantis galimybes parazituoti kitų gyvenimo ir darbo sąskaita, ko pagrindas – monopoliškai aukštų kainų nustatymas už savo dalyvavimą visuomeniniame darbo susivienijime. Tai – monopolinis žinių valdymas: „Tai kas man duota – pagal mano žinojimą“. Šitai paaiškinta Korane kitoje vietoje (M.-N.O. Osmanovo vertimas):

„Kai žmogų ištinka kokia nors bėda, jis šaukiasi Mūsų. Kada gi Mes dovanojame jam kokią nors Mūsų malonę, jis sako: „Tai dovanota man už mano žinojimą“. Ne, tai buvo išbandymas (gundymas – I.J. Kračkovskio vertime), bet didžioji dalis žmonių nežino apie tai“ (39 sura „Minios“, 50(49)).

Tai yra, nors kokių nors visuomeniškai reikšmingų žinių ir įgūdžių monopolija atveria galimybes nusistatyti monopoliškai aukštas kainas, kas savo ruožtu sudaro galimybes atsirasti mopoliškai aukštam individualiam arba grupiniam vartotojiškam statusui, tačiau geriau to nedaryti, kadangi tokiu būdu yra engiamas kitų gyvenimas; o pati tokia galimybė – pagunda. Dievas nemyli nesaikingųjų, nesugebančių sulaikyti savo vartotojiško godumo (6:142 sura). Ir vienų žmonių viešpatavimas kitiems taipogi yra uždraustas:

„Sakyk: „O rašto turėtojai! Ateikite prie žodžio, lygaus jums ir mums, kad mes negarbintumėm nieko, išskyrus Dievą, ir nepriskirtumėm nieko į Jo bendrus, ir kad vieni iš mūsų neverstų kitų į viešpačius, išskyrus Dievą““ (3:57 sura).

Ir Mahometui buvo pasakyta:

„51(47). Ir tegu sprendžia Evangelijos turėtojai pagal tai, ką jiems perdavė Dievas. O tie, kas nesprendžia pagal tai, ką perdavė Dievas, tie – paklydėliai.

52(48). Ir Mes perdavėme tau raštą su tiesa tam, kad patvirtinti tikrumą to, kas buvo perduota iš rašto iki jo, ir kad apsaugoti jį. Spręsk gi tarp jų pagal tai, ką perdavė Dievas, ir nesek iš paskos jų aistrų į šalį nuo tiesos, kuri atėjo pas tave. Kiekvienam iš jūsų Mes sutaisėme kelią ir kelionę.

53. O jeigu panorėtų Dievas, tai Jis padarytų jus viena tauta, bet... kad išbandytų jus tame, ką Jis dovanojo jums. Stenkitės gi aplenkti vieni kitus geruose darbuose! Pas Dievą visų jūsų sugrįžimas, ir Jis praneš jums tai, dėl ko jūs nesutarėte!

54(49). Ir teski tarp jų pagal tai, ką perdavė tau Dievas. Jeigu jie nusisuks, tuomet žinok, kad Dievas nori juos užklupti už kažkokias jų nuodėmes. Juk iš tiesų, daugelis iš žmonių – paklydėliai!”(5 sura).

Tai yra, koraniškoji sociologinė doktrina[53] sutampa su anksčiau pateiktaja Kristaus visuomenės virsmo į Dievo karalystės Žemėje doktrina, kurioje nėra vietos vienų parazitavimui kitų darbo sąskaita.

Ir ji gi patvirtina milinarizmo-chiliazmo-komunizmo šalininkų lūkesčius dėl Dievo karalystės sukūrimo dar iki Teismo dienos.

„Jis – tas, kuris pasiuntė Savo pasiuntinį su tiesiu keliu ir tiesos religija, kad parodyti ją aukščiau bet kokios kitos religijos, nors ir neapkęstų šito daugiadieviai (9:33 sura).

„Sakyk tiems, kurie netiki: „Darykite pagal savo galimybes, Mes taipogi darome! Laukite, Mes taipogi laukiame!” (11:122 sura).

„Dievas parašė: „Nugalėsiu Aš ir Mano pasiųstieji! Iš tikrųjų, Dievas – stiprus, galingas!“ (58 sura „Prieštaravimas“, 21).

Ir realiai niekas neliudija nei pateiktųjų, nei kokių nors kitų Korano tvirtinimų melagingumo. Koranas ir Evangelija iš Kristaus lūpų (o ne iš jo vardo bažnyčių lūpų), abipusiai papildo vienas kitą, padėdami suprasti Dievo sumanymą, ir neneigia vienas kito, todėl tarp tikrųjų musulmonų bei krikščionių konfliktų negali būti, kadangi islamas ir krikščionybė skiriasi ne tikėjimo mokymo prasme, o tik ritualinių apeigų.