Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą…

3. Dievas padeda bolševikams

Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 5 из 9

Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.

3. Dievas padeda bolševikams

Kitas klausimas, kurį mes išnagrinėsime, tai klausimas apie bolševizmą. Ir pradėsime vėlgi nuo Stalino jaunystės. 1907-ųjų balandžio 30 – gegužės 19 Stalinas dalyvavo V-jame (Londono) RSDDP suvažiavime kaip Tifliso organizacijos delegatas. 1907 m. liepą laikraštyje „Baku proletaras“ Kobos Ivanovičiaus slapyvardžiu buvo publikuotas jo straipsnis „Rusijos socialdemokratinės darbo partijos Londono suvažiavimas (Delegato užrašai)“.

Kaip žinoma, visi suvažiavimai, simpoziumai ir panašūs susirinkimai susideda iš oficialių protokolinių posėdžių ir iš neformalių pokalbių tarp dalyvių per posėdžių pertraukas. Ir daugeliu atveju, tai kas vyksta už tokių suvažiavimų protokolinių renginių rėmų, yra reikšmingiau negu visi jų protokoliniai renginiai kartu paėmus. Suvažiavimų, plenumų ataskaitos, jų renginių stenogramos publikuojamos ir vėliau nagrinėjamos istorikų, o tai, kas vyko neformaliame bendravime tarp dalyvių, daugeliu atveju lieka nepastebėta visuomenės ir tik geriausiu atveju, kažkokiomis nuotrupomis pakliūna į kieno nors memuarus. Tai liečia ir RSDDP Londono suvažiavimą.

Tuo metu jau susiklostė ir nusistovėjo RSDDP pasidalinimas į „bolševikus“ ir į „menševikus“, tačiau partijos suvažiavimai visdar buvo bendri. Straipsnis „RSDDP Londono suvažiavimas“ – tai suvažiavimo darbo nušvietimas, adresuotas paprastiems partijos nariams ir partijai prijaučiančiai visuomenei. Todėl joje ypač svarbu tai, į ką Stalinas norėjo atkreipti partijos daugumos, nedalyvavusios suvažiavime, dėmesį. Jis rašo:

„Ne mažiau įdomi suvažiavimo sudėtis nacionaliniu požymiu. Statistika parodė, kad menševikų frakcijos daugumą sudaro žydai (žinoma, neskaičiuojant bundininkų[18]), toliau rikiuojasi gruzinai, toliau rusai. Užtat milžinišką bolševikų frakcijos dalį sudaro rusai, toliau rikiuojasi žydai (neskaičiuojant žinoma, lenkų ir latvių), toliau gruzinai ir t.t. Dėl šito kažkas iš bolševikų juokaudamas pastebėjo (berods drg. Aleksinskis), kad menševikai – žydiška frakcija, bolševikai – grynai rusiška, vadinasi, mums bolševikams nepamaišytų surengti partijoje pogromą[19].

O tokia frakcijos sudėtis yra nesunkiai paaiškinama: bolševizmo židiniai pagrinde yra stambūs pramonės rajonai, rajonai grynai rusiški, išskyrus Lenkiją[20], tuo tarpu menševikiški rajonai, smulkios gamybos rajonai, tuo pat metu yra ir žydų, gruzinų ir t.t. rajonai“ (J.V. Stalinas, Raštai, 2 t., 50 psl.).

Paaiškinimas, kurį pateikė J.V. Stalinas apie tokią specifinę menševikų ir bolševikų frakcijų sudėtį, be priekaištų atitinka marksistinę „proletariškojo internacionalizmo“ dvasią. Tačiau šalia pateiktas drg. Aleksinskio pašmaikštavimas prieštarauja marksistiniam „proletariato internacionalizmui“. Taipogi būtina suprasti, jeigu juokelis yra įterptas į sausą ataskaitos tekstą, tai ataskaita pasimirš anksčiau, negu joje pateiktas pašmaikštavimas. Gali būti kad Aleksinskis taip pajuokavo nesąmoningai. Tačiau neįmanoma įsivaizduoti, kad taip pat nesąmoningai šitokį juoką į ataskaitą apie suvažiavimą įtraukė ir J.V. Stalinas. Įrašė jis ten kur turi būti, tačiau marksistiniame laikraštyje, marksistinėje partijoje jis negalėjo specifinei bolševikų ir menševikų frakcijų sudėčiai pateikti kito, jam žinomo paaiškinimo.

Ką pamiršta visi J.V. Stalino visuomeninės-politinės veiklos aiškintojai – tai kad seminarijoje jį šio bei to visgi mokė, o ko mokė – dauguma jų nežino, nors derėtų. Tam kad suprasti visuomeninę-politinę Stalino veiklą, pradžiai derėtų žinoti, kokias žinias jis įgijo seminarijoje ir kaip jis jas įvertino vadovaudamasis savo moraliai sąlygota savivale.

Iki Tiflisio dvasinės seminarijos, kurioje anksčiau mokėsi ir vienas iš žymesnių XX amžiaus mistikų G. Gurdžijevas (labai įdomi buvo seminarija, jeigu spręsti pagal jos mokinius), Stalinas baigė Gorio dvasinę mokyklą:

„Gorio dvasinės mokyklos auklėtinis Džiugašvilis Josifas ... 1889 metų rugsėjį įstojo į pirmąją mokyklos klasę ir būdamas puikaus elgesio (5) parodė tokius pasiekimus:

Šventoji Senojo Testamento istorija (5)

Šventoji Naujojo Testamento istorija (5)

Pravoslaviškas katekizmas (5)

Apeigų pagal bažnytinį statutą aiškinimas (5)

Kalbos

rusų su bažnytine slavų (5)

graikų (4)

gruzinų (5)

Aritmetika (4)

Geografija (5)

Dailyraštis (5)

Bažnytinis dainavimas

rusų (5)

gruzinų (5)“

Atestato fragmentas pateiktas pagal knygą „Josifas Stalinas. Gyvenimas ir palikimas“, išleistą serijoje „Rusiški likimai“. M. „Novator“, 16 psl.

Kaip matome iš atestato, mokėsi Josifas Džiugašvilis gerai, ir popai, dar neprislėgti nei Stalino asmens kulto, nei baimės prieš baudžiamuosius Tarybų valstybės organus, prieš įrašydami puikius pažymius, pirmiau įsitikino tuo, kad jis žino Senojo ir Naujojo testamentų tekstus.

Ir apskritai derėtų žinoti, kad nuomonės apie Stalino kvailumą ir neišprusimą – pagimdytos įširdusių partinių oponentų, visų pirma tų, katrie šliejosi prie „intelektualo“ L.D. Bronšteino (Trockio). Iššaukštintos iki neginčijamos tiesos ir paskanintos gandais apie jo psichinį nenormalumą[21] po 1953 m. jos tapo istoriniu mitu, viešpataujančiu tuščiakalbės, politiškai ir istoriškai išties neišprususios ir globaliai nerūpestingos inteligentijos terpėje. Tačiau šio mito nepatvirtina prisiminimai tų, kam teko daugelį metų dirbti ir drauge su Stalinu spręsti praktinius klausimus: aviakonstruktoriaus A.S. Jakovlevo, artilerinių sistemų konstruktoriaus V.G. Grabino, karo vadų – G.K. Žukovo, N.G. Kuznecovo, A.E. Golovanovo ir daugelio daugelio kitų[22].

Skirtingi žmonės gali vienodai žinoti apie vieną ir tą patį dalyką, tačiau tas bendras žinias suprasti ir vertinti jie gali visiškai skirtingai. O tarp tekstų, už kurių žinojimą Josifas Džiugašvilis, dar būdamas paaugliu[23], gavo puikius pažymius yra ir tokių:

„Neduok už palūkanas savo broliui (pagal kontekstą gentainiui – judėjui) nei sidabro, nei grūdų, nei ko nors kito, ką galima duoti už palūkanas, svetimšaliui (tai yra nejudėjui) duok už palūkanas, kad tavo viešpats dievas (tai yra velnias, jeigu sąžiningai žiūrėti į rekomendacijų esmę) palaimintų tave visame, kas daroma tavo rankomis žemėje, į kurią tu eini, kad valdyti ją (tai liečia ne tik senovę ir ne tik senovės žydams pažadėtą Palestiną, kadangi paimta ne iš iššifruoto vienintelio ligos istorijos įrašo, rasto kasinėjant senovinės psichiatrinės liekanas, o iš masiškai leidžiamos knygos, platinamos visų Bažnyčių ir dalies „inteligencijos“, kaipo amžinos, atseit duotos iš Aukščiau, tiesos)“ (Pakartoto įstatymo knyga, 23:19, 20). „Ir viešpatausi virš daugelio tautų, o jos virš tavęs neviešpataus“ (Pakartoto įstatymo knyga, 28:12). „Tuomet svetimšalių sūnūs (tai yra sekančios nejudėjų kartos, kurių protėviai sulindo į iš anksto žinomai neišbrendamas skolas palūkininkų-bendratikių genčiai) statys tavo sienas (taip dabar daugelio arabų-palestiniečių gyvenimas priklauso nuo galimybės važinėti darban į Izraelį) ir jų karaliai tarnaus tau („Aš – karalių žydas,“ – paprieštaravo vienas iš Rotšildų į nesėkmingą jam skirtą komplimentą: „Jūs – žydų karalius“), kadangi savo pyktyje aš tave žudžiau, bet savo malonėje aš būsiu maloningas tau. Ir bus tavo vartai atviri, neužsivers jie nei dieną, nei naktį, kad tau būtų nešami tautų turtai ir atvedami jų valdovai. Nes tautos ir karalystės, kurios nenorės tau tarnauti, žus, ir tokios tautos bus išnaikintos“ (Izajo kn., 60:10 – 12).

Krikščioniškos Bažnyčios tvirtina, kad šita bjaurastis yra šventa ir įkvėpta Dievo, o Naujojo Testamento kanonas, patyręs cenzūrą ir redagavimą dar iki Nikėjos susirinkimo (325 m.), Kristaus vardu patvirtina jos galiojimą iki amžių pabaigos:

„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.“ (pgl. Matą, 5:17, 18).

Jeigu vertinti iš juridinės pusės, tuomet tai kas aukščiau pateikta – rasizmo propaganda, o visiems kitiems dalykams, neskaitant rasizmo, pasireiškus kokioje nors vienoje valstybėje šiandien, yra apibūdinama žodžiais „totalitarinė visuomenė“, „totalitarinė diktatūra“, „nacizmas“, „fašizmas“ ir pan. Tačiau tam kad apibūdinti šitą reiškinį globaliu mąsteliu – antvalstybinėje valdymo sferoje – įprastas euro-amerikoniškos kultūros politinis leksikonas neturi tinkamų terminų. Mes tai įvardijame konkrečiai: judaistinis internacizmas, siono-internacizmas, ŽYDAVIMAS[24] (o vertinant „krikščionių bažnyčias“ – antikrikščionybė: atitinkamai, kiekvienas bažnytinis hierarchas – smulkus antikristas).

Tačiau XIX amžiaus pabaigoje daugelis besimokančių seminarijose nebuvo lojalūs tokiai bjaurasčiai[25], ir ieškodami alternatyvos šiam globaliam elitariniam-„vergoviniam“ projektui – rasinės mažumos civilizacijos parazitavimo Žemės gamtos ir daugumos žmonių darbo sąskaita, jie ateidavo į revoliucines partijas, siekusias organizuoti žmonijos gyvenimą kitais principais. Tačiau istoriškai realiai visas be išimties partijas kontroliavo biblinio projekto šeimininkai, jeigu ne struktūriškai (per savo paskirtus asmenis ir samdinius vadovybėje), tai bestruktūriškai: per partines idealogijas.

Pastarasis dalykas marksistinėse partijose pasireiškia „esminio“ marksizmo filosofijos klausimo beprasmybe praktikoje, vertinant jį iš visuomenės valdymo ir savivaldos organizavimo uždavinio pusės[26] ir tuo, kad neįmanoma susieti jo politekonomijos (dėl jos metrologinio nepakankamumo) su gamybos ir paskirstymo mikro- ir makroekonominiuose lygiuose savireguliacijos valdymo praktika. Ši marksizmo ypatybė ne atsitiktinė, ne nuoširdus, bet klaidingas paklydimas, kilęs iš jo kūrėjų įsitikinimų[27], o biblinio globaliosios civilizacijos sąrangos projekto šeimininkų klastos pavyzdys, kurį perprasti ir įveikti sugebėjo toli gražu ne visi iš tų, kas nuoširdžiai siekė (ir tebesiekia) pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kitais principais.

Tačiau jau ir pats atsisakymas toliau laikytis biblinės bjaurasties, vertas ainių pagarbos, o ne pasmerkimo už, atseit, bedievystę, kuo juos kaltina tie, kas šiandien bando atgaivinti visuomenėje šitos bjaurasties bedievišką kultą.

Kalbant apie pačią marksistinę partiją, tikrieji marksistai joje kaip tik ir buvo menševikai, o bolševikai buvo į marksistinį judėjimą įtraukti rusiški šito globalaus projekto priešininkai; be to, tarp jų buvo ir žydų (ryškiausias pavyzdys tarp partinių ir valstybinių TSRS veikėjų – L.M. Kaganovičius. L.M. Kaganovičių galima peikti dėl vienokių ar kitokių klaidų, asmeninių trūkumų, tačiau jo neįmanoma apkaltinti nebolševizmu[28] nei iki1917 m., nei vėliau – iki jo dienų galo: žr., jo „Atminimo užrašus“; ir juo labiau, būtina pasakyti jam ačiū, už nepriekaištingo geležinkelio transporto darbo organizavimą Didžiojo Tėvynės karo metais). Marksizmas gi niekuomet nepasisakė ir šiandien nepasisako prieš biblinį projektą, o yra paskirtas būti jo naujuoju kultūriniu kiautu – epochoje, kai tradiciniai bibliniai magiški-ritualiniai kultai neteko savo įtakos gyventojų masėms ir apsinuogino jų pasaulėžiūros nepakankamumas, melagingumas ir veidmainystė (filmo „Šventojo Jorgeno šventė“ pagrindas – gyvenimo tiesa, privesta iki grotesko).

Jeigu Stalinas būtų buvęs lojalus biblinei bjaurasčiai, judėjiškam internacizmui, tuomet jis būtų tapęs popu, kaip ir dauguma seminarijų bei dvasinių akademijų absolventų, įskaitant ir šiandieninę hierarchų kartą. Tačiau jis buvo vienas tų, kas jos atsisakė ir nusprendė pašvęsti savo gyvenimą jos nuvainikavimui ir išnaikinimui. Nuo vaikystės detaliai žinodamas „šventųjų“ raštų – Senojo ir Naujojo testamentų esmę, suprasdamas jų sociologinę žmonijos nekentimo prasmę kaip nepriimtiną istorinio vystymosi programos dirbančiųjų daugumai bei politinį ateities scenarijų, jis Aleksinskio pajuokavimą straipsnyje „RSDDP Londono suvažiavimas“ pateikė apgalvotai ir vietoje. Pats Stalinas tai darydamas nejuokavo, o atskleidė savo tikrąjį bolševizmą, globaliosios politikos veikloje.

Objektyviai istoriškai, pateikdamas šį pašmaikštavimą, jis jau 1907 m. suteikė bolševizmui globalią politinę reikšmę. Tai padarė būtent Stalinas, tuo metu dar mažai kam žinomas, o ne kas nors kitas iš pripažintų komunistinių partijų lyderių. Ir tai – globalios politinės reikšmės suteikimas bolševizmui – istoriškai nebeatšaukiamas politinis rezultatas.

Į kitokį istorinį scenarijų, negu globalaus darbo žmonių bolševizmo pasipriešinimo globaliam rasiniam parazitų menševizmui scenarijus, Stalino cituojamas „juokas“ neįsipaišo: juose jis praranda bet kokią politinę prasmę ir visuomeninę reikšmę.

Tai yra, Stalinas jau jaunystėje buvo tikras bolševikas, aukščiau apibrėžtaja žodžio „bolševizmas“ prasme, ir liko ištikimas bolševizmui iki savo dienų pabaigos. Nepaisant to, kas nors gali laikytis nuomonės, kad J.V. Stalinas asmeniškai nebuvo toks toliaregis taip taikliai savo jaunystės straipsnyje panaudodamas aptarinėjamą „juokelį“. Esą, atsitiktinai, taip „savaime“ gavosi dėl jo nekultūringumo[29] ir neapgalvojimo, o mes atgaline data prirašinėjame ganėtinai „vidutiniškam mąstytojui ir tamsuoliui“ (lyginant su Leninu, Trockiu ir kitais partiniais intelektualais) tai, ko jis net mintyse niekada neturėjo.

Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti, ir ji skamba įtikinamai ateistinėje, materialistinėje pasaulėžiūroje. Tačiau jeigu žmogus nėra ateistas, tiki Dievu, o gal tiesiog yra linkęs į neapibrėžtą misticizmą arba tiki į Dievą, tai tokia nuomonė jam neatrodys įtikinama. O tam, kad „atsitiktinių“ sutapimų seka taptų pilnesnė ir įtrauktų ne tik žemiškus reikalus, dera priminti, kad vardas „Visarionas“ išvertus iš graikų reiškia „Suteikiantis gyvybę“[30].

Kaip praeityje buvo priimta rašyti, „Josifas, Visariono sūnus“[31] reiškia „Josifas, Suteikiančio gyvenimą sūnus“ – tai žodžiai žemiškosios kalbos, bandančios žemiškiems santykiams perteikti tai, kam nėra analogų visuomenės gyvenime. Ar nuo tokio J.V. Stalino anketinių duomenų ir jo visuomeninės – politinės veiklos sutapimo tikintiesiems ir mistikams neperbėgs šiurpas per nugarą? – juo labiau, jeigu jie smerkia jo veiklą ir nelaiko bedieviška bjaurastimi tą biblijinę doktriną, prieš kurią stojo seminaristas Josifas, Suteikiančio gyvybę sūnus, susipažinęs su ja besimokymdamas dominuojančios ir viešpataujančios bažnyčios mokslo įstaigose.

Žinoma, žmogaus susupratimas yra ribotas. Kiek giliai Aleksinskio „pokšto“ prasmę suprato Stalinas, tiek būdamas 29 metų (1907 m.), tiek 1945 m., kai spaudai buvo ruošiamas pirmasis jo Raštų tomas, yra klausimas, į kurį atsakymas nežinomas.

Tačiau tikrovėje nėra kito globalaus politinio scenarijaus, kuriame pateiktas „pokštas“ turėtų gilią globalią strateginę prasmę ir politinę reikšmę, išskyrus mūsų aptartą priešpriešos tarp visų tautų darbininkų bolševizmo ir rasinio tarptautinių parazitų menševizmo.

Tai reiškia, kad jeigu asmeniškai Stalinas ir nesuprato jo prasmės, tai jis buvo vadovaujamas iš Aukščiau, ko pasekoje „drg. Aleksinskio pokštas“ pateiktas straipsnyje „Partijos Londono suvažiavimas“ ir įsirašė labai gilia prasme į globalųjį istorinį priešpriešos tarp darbuotojų bolševizmo ir rasinio parazitų menševizmo scenarijų. Kas kam priimtina: Stalinas arba „velniškai toliaregis“ valdžios trokštantis maniakas, arba iš Aukščiau vadovaujamas vienas geriausių XX amžiaus žmonių, – kiekvienas tegu nusprendžia pats.

„Drg. Aleksinskis“ savo pokšto esmės iš tikrųjų nesuprato, ir nebuvo vadovaujamas iš Aukščiau, dėl ko bolševikų partiją paliko dar iki 1917 m., o po revoliucijos tapo baltuoju emigrantu. Apie Staliną to pasakyti negalima.

Jeigu pripažinti biblinę doktriną iš tiesų šventaja, apie jį galima tarti, kad jis demonas (demono Daniilo Andrejevo – „Rožės pasaulio“ autoriaus nuomone), pragaro vaisius ir pan. Bet kodėl gi Dievui priskirti kaip Jo Atvėrimus, tas BIBLINES bjaurastis, kuriomis gyvenime bjaurisi patys žmonės? Ir kodėl, jas nurodžius žmonėms, pastarieji taip ir lieka joms ištikimi, jų egzistavimą šventųjų raštų tekstuose vadindami „Aukščiausiojo tikslų nepažinumu“, bet tuo pačiu pamiršdami, kad „Dievas nėra nesandaros dievas, bet taikos. Taip yra visose šventųjų bažnyčiose“ (Naujasis Testamentas, Paulius, 1-as Korintiečiams, 14:33); „Iš tiesų, Dievas neliepia bjaurasčių! Nejaugi jūs imsite kalbėti apie Dievą tai, ko jūs nežinote?“ (Koranas, 7:27 sura).

Aukščiau pateiktame jaunystės eilėraštyje Stalinas iš esmės pasisakė apie savo lojalumą Dievo sumanymui kaip tokiam ir pagarsino pasirinktąją savo gyvenimo misiją.

Kaip žinome, nors iš sąžinės, nors iš Naujojo Testamento, nors iš Korano, tikėjimas Dievu ir kreipimasis į Jį malda gali būti asmeniniai ir slapti. Ir jeigu Josifas Džiugašvilis sąmoningai prisiėmė vykdyti savo misiją pagal Sumanymą[32], tai jis juk neprivalėjo visiems viešai reikšti savo religijos principų, arba išreikšti juos kažkokiu ritualu (juo labiau visuomenėje, kurioje viešpatauja ateistinė marksistinė pasaulėžiūra). Tačiau kaip liudijo daugelis, kas dirbo su juo karo metais, Stalinas kartais sakydavo: „Dievas padeda bolševikams“. Tai – tikra tiesa: Dievas padeda bolševikams eiti link komunizmo. O ginčyti Stalino santykių su Dievu tikrumą – tai ne žemiškojo žmonių teismo reikalas, juo labiau ne tema laisvalaikio plepalams[33]. Bet kuriuo atveju, Stalinui, jeigu spręsti iš jo visuomeninės-politinės veiklos ir raštiško palikimo, buvo vadovaujama[34], o „Dievas neveda neteisių žmonių“.

Prieš šituos žodžius vienoje Korano vietų sakoma: „Tie kam buvo duota nešti Torą, o jie jos nenešė, panašūs į asilą, kuris neša knygas. Vargas tiems, kurie melu laikė Dievo apreiškimus!“ (62:5 sura). Tai – trumpas anksčiau pateiktos Biblinės doktrinos jos realiame istoriniame pavidale įvertinimas, duotas paskutiniame Atvėrime iš Aukščiau. Ir kad jau mes kreipėmės į Koraną, teks nuliūdinti kai kurių tautų, laikančių save musulmonais, atstovus patyrusius atseit nemotyvuotas represijas Didžiojo Tėvynės karo metu.

J.V. Stalinas mini Koraną Raštų rinktinės antrajame tome, 29 psl., ir mini jį tame pačiame prieštaros tarp visų tautybių darbininkų bolševizmo ir rasinio tarptautinių parazitų ir jų pakalikų menševizmo kontekste. Paminėjo jį nekrologe „Drg. G. Telijos atminimui“, publikuotame laikraštyje „Dro“ („Laikas“) Nr. 10, 1907 m. kovo 22, pasirašydamas „Ko...“. Nekrologas buvo publikuotas gruzinų kalba. Tačiau 1945-1946 m. ruošiant Stalino Raštų leidimą jis nebuvo pamirštas ir jį išvertė į rusų kalbą. Kaip žinoma, J.V. Stalinas ne viską, ką buvo parašęs jaunystėje gruziniškai, leido versti į rusų: pavyzdžiui, kai po karo susiformavo iniciatyvinė grupė, sumaniusi išversti ir publikuoti rusų kalba Stalino jaunystės eilėraščius, kaip dovaną jam 70-mečio proga, jis šito neleido, nors vienas jo jaunystės eilėraščių dar iki 1917 m. buvo įtrauktas į gruziniškus mokyklinius vadovėlius (į „Gimtąją kalbą“ jaunesnėms klasėms). O štai nekrologas, skirtas jaunystės draugo atminimui, nepasimiršo ir buvo publikuotas pusės milijono tiražu partijos bei Tarybinės valstybės vadovo Raštų rinkinio sudėtyje.

G. Telija buvo paprastas žmogus. Gimė Gruzijos kaime neturtingo valstiečio šeimoje. Persikraustė uždarbiauti į miestą. Parsisamdė tarnauti kažkokiai šeimai Tiflise. Čia išmoko kalbėti rusiškai, skaityti ir rašyti. Skaitė daug. Tačiau jis nelaikė savo gyvenimo tikslu būti tarnu, todėl įsidarbino į geležinkelio dirbtuves, stalių cechą. Čia jis tapo socialdemokratu, darbininku aktyvistu. Dalyvavo kuriant pogrindines tipografijas, buvo areštuotas, galėjime pasigavo džiovą, kuri vėliau ir nuvedė jį į kapus[35]. Po pusantrų metų pabėgo iš kalėjimo ir vėl ėmėsi nelegalios partinės veiklos. Išvardijęs tai, Stalinas rašo:

„Tuo metu partijoje vyko skilimas. Drg. Telija tuomet prisišliejo prie menševikų, tačiau buvo visiškai nepanašus į tuos „valdiškus“ menševikus, kurie menševizmą laiko „koranu“, o save – tikratikiais, o bolševikus – giaurais. Telija nepanašus į tuos, „pažangiuosius“ darbininkus, kurie vaizduojasi esą „socialdemokratais nuo gimimo“ ir, būdami visiški neišprusėliai, savimyliškai šaukia: mums žinių nereikia, mes – darbininkai. Būdingas Telijo bruožas buvo tai, kad jis neigė frakcionistinį fanatizmą, visa savo esybe niekino aklą mėgdžiojimą ir iki visko norėjo prieiti savo protu“ (Stalinas, Raštai, 2 t., 29 psl.).

Toliau Stalinas praneša, kad Telija, perskaitęs bolševikinių ir menševikinių lyderių kūrinius, apgalvojęs jų prasmę ir sugretinęs perskaitytą su gyvenimu, įsitikino, kad asmeniškai jis – bolševikas. Po to jis iki savo trumpo gyvenimo galo dirbo tam kad įgyvendinti bolševikinius idealus.

I.L. Buničius (И.Л. Бунич), savo laiku pagarsėjusios knygos „Partijos auksas“ autorius, parašė ne tik ją. Tarp jo knygų yra ir „Operacija „Audra“ arba klaida trečiajame ženkle[36]“ (M. „Oblik“, 1994 m.), kurioje jis bando įrodyti tą patį, ką ir V. Suvorovas-Rėzūnas (В. Суворов-Резун) „Ledkirtyje“ ir „Dienoje „M“ “, tik su nuorodomis į tarybinius archyvus. Skaitė I.L. Buničius pirmąjį Stalinio Raštų tomą, ar ne, bet jo „Operacijoje „Audra“ “ yra dviprasmiška frazė. Negalima atmesti, kad keldamas beprasmiškas anti-Stalinizmo emocijas, I.L. Buničius, pats to nesuprasdamas, išplepėjo pačią svarbiausią XX amžiaus asmens paslaptį: „Diktatoriaus arba IMAMO (išskirta mūsų, o ne Buničiaus) pareigos TSRS nenumatytos“ („Operacija „Audra“ “, 2 t., 508 psl.). Šita frazė būtų dar tikslesnė, jeigu ją pratęstų žodžiai: „marksistinio projekto vadovų akimis.“

I.L. Buničius Stalino asmenyje išvydo ne tik diktatorių, kuo jį mato daugelis laikančių save inteligentais, bet ir imamą – dvasinį lyderį koraninėje kultūroje, neigiančioje biblinį projektą apskritai ir jo marksistinę modifikaciją atskiru atveju. Jeigu tai – istorinė tiesa – slapta vieno iš musulmoniškų sufijų ordinų informacija, tuomet dainos žodžiai „vyksta liaudies karas, šventasis karas“ («идет война народная, священная война») įgauna dar vieną prasmę: slaptasis imamas Stalinas atsistojo džihado vadovybės priekyje. Patinka „tikratikiams“ musulmonams šitoks tvirtinimas ar ne, neobjektyvu, jeigu spręsti pagal Stalino politikos kryptį, jis buvo imamas neįstatytas į ritualų rėmus.

L.D. Bronšteinas (Trockis), kurio pasaulėžiūroje nebuvo vietos Dievui, ko pasekoje – jo akimis – Žemėje negali būti ir žmonių, vadovaujamų Dievo, išsireiškė dar konkrečiau, išvydęs Stalino asmenyje žmogų-Dievo personifikaciją, be to, personifikaciją ne Biblijos nikėjiškų bažnyčių, o Korano Dievo:

„Stalinizmo religijoje Stalinas užima dievo vietą su visais jo atributais. Tačiau tai ne krikščioniškasis dievas, kuris ištirpsta Trejybėje. Trejybės laikus Stalinas seniai paliko praeityje. Tai greičiau – Alachas, – nėra Dievo, išskyrus Dievą – kuris pripildo visatą savo begalybe. Jis santaka, kurioje viskas jungiasi. Jis viešpats kūniškas ir dvasinis pasulio, kūrėjas ir valdytojas. Jis visagalis, visamintis ir visamylįs, mielaširdingas. Jo sprendimai neišmatuojami. Jis turi 99 vardus“ (L.D. Trockis. „Stalinas“, M., „Terra“, 2 t., 155 psl., cituojamo leidinio orfografija).

Pateiktoje citatoje reikšminga ir ta aplinkybė, kad Trockis, paminėjęs „Trejybę“ ir „krikščioniškąjį dievą“, nė žodžio nepasakė apie Korano Dievo, kurio Užmanymą jam personifikuoja J.V. Stalinas, prieštaravimus su paties L.D. Bronšteino judėjišku dievu.

Po šito, tiems kas nepatenkintas tradiciškai musulmoniškų TSRS tautų represijomis karo metais dera palyginti su šariatu:

Ką reikia daryti tikram imamui, jeigu vis ėmėsi vadovauti džihadui, o tarsi musulmoniška dvasininkija elgiasi dviprasmiškai arba tiesiogiai padeda priešui; o minia, laikanti save musulmonais, paklūsta dvasininkijai, priešingai negu REIKALAUJA KORANIŠKASIS TIKĖJIMO MOKYMAS, kad musulmonas pagal savo sąžinę paklūstų Dievui, o ne kam bebūtų iš žemiškųjų šeimininkų?

Ir tai dar vienas „mistikos“ Stalino biografijoje aspektų: nekrologe „Drg. G. Telijos atminimui“ priešpastatomas menševizmas ir bolševizmas. Yra dvi pusės, ir vienai jų – menševizmui – Stalinas nepripažįsta atitikimo Koranui tame, ka ji daro; o kitai – bolševizmui? – jis apie tai nutyli: tam, kuris geba matyti reikalus tokius, kokie jie yra, nereikalingi klyksmai „Alach akbar!!!“[37] per šimtą mylių aplinkui. – Iš tiesų didis!

Dievas didis, o bolševimo sociologija sutaria su koraniškaja ir Kristaus evangeliškaja (o ne Naujojo Testamento kanonais).

Tačiau pateiktoje menševizmo charakteristikoje menševikai Stalino akimis – netikėliai-giaurai, t.y. šalininkai biblinės doktrinos, sukurtos iškraipant Toros Atvėrimus, perduotus visiems per Mozę, ir Dievo Karalystės Evangelijos[38] Atvėrimus, perduotus per Kristų. Jeigu tuometiniai Rusijos bolševikai ir nebuvo nepriekaištingi tikratikiai, dėl savo rėmimosi marksizmu, tai vistiek jie arčiau tikrojo tikėjimo pagal savo gyvenimiškus idealus – dirbančiųjų daugumos idealus[39] – kuriuos siekė įgyvendinti.

Nekrologuose nejuokaujama, tačiau Stalino pateiktas menševizmo ir bolševizmo palyginimo pagal santykį su Koranu vaizdingumas, objektyviai istoriškai įsistato į tą patį globalųjį priešpriešos scenarijų tarp dirbančiųjų daugumos bolševizmo ir menševizmo parazitų, palaikančių Biblinę doktriną, kuri iš tikrųjų Korane yra smerkiama kaip Dievo atsisakymas.

Atrodytų, tokiame pačiame nekrologo „Drg. G. Telijos atminimui“ kontekste galima buvo pasakyti, kad „tie „valdiški“ menševikai, kurie laiko save šventesniais už Romos popiežių...“ Juk idioma apie „Romos popiežiaus šventumą“ daug būdingesnė biblinei kultūrai, tačiau Stalinas apeliuoja į Koraną, dėl ko priešprieša RSDDP viduje tarp menševizmo ir bolševizmo pasirodė jo parodyta, kaip objektyviai vykstanti rėmuose globalios priešpriešos tarp bjauriojo biblinio projekto ir koraninės žmogiškumo kultūros, alternatyvios pirmajam..

Pačioje gi Korano sociologijoje nėra bjaurasčių, o tos bjaurastys, kurias Biblijos dvasiai pavaldieji garbina kaip neatskiriamą jų šventrasčio dalį, Korane tiesiogiai smerkiamos, kaip savanaudžių Atvėrimo iškraipytojų saviveikla.

Šita ne beprasmiška nuoroda į Koraną nekrologe „Drg. G. Telijos atminimui“ – dar vienas nemotyvuotas ir betiklis atsitiktinumas? O gal apreiškimas, suteiktas iš Aukščiau? – kiekvienas tegu sprendžia pats, pagal savo tikėjimą Dievu ir sąžine.

Ne tik Didžiojo Tėvynės karo – šventojo karo-džihado metais, bet ir dabar yra pernelyg daug „valdiškų“ musulmonų-menševikų, katrie savo antikoraninį menševizmą laiko tikruoju Islamu, save – tikratikiais, o bolševikus – netikėliai giaurais; vaizduojasi esą „musulmonais nuo gimimo“ ir, būdami visiški neišprusėliai, beprasmiškai šaukia: „Alach akbar! Mes penkis kartus per dieną atliekame namazą, kariaujame su giaurais ir to užtenka – mums žinios nereikalingos, galvojimas mus vargina“.

Būdingas tikrojo musulmono bruožas yra būtent tai, kad jis atmeta beprasmį-ritualinį fanatizmą, visa savo esybe niekina aklą mėgdžiojimą ir nori iki visko prieiti savo protu, kad sąmoningai per savo gyvenimą kurtų Žemėje malonę, pagal Visagalio valią.

Tas pats liečia ir pravoslavus: XX amžiaus pabaigoje jūs neturite teisės būti neišprusėliais, nežinoti Korano, atsitverti nuo gyvenimo Biblija bei senolių padavimais[40] ir vaizduoti, kad jums nežinoma aukščiau pateikta Biblijos doktrina, savo esme esanti Dievą neigianti bjaurastis, kurią jūs atseit turite teisę išpažinti kaip Šventąjį – Dievo įkvėptą – Raštą. Arba jūs įtikinsite musulmonus tuo, kad tai ne bjaurastis, kad rasizmas ir tarptautinės žydijos palūkininkavimas ir jūsų patarnavimas jam yra kuriantis ir gera nešantis, o Koranas – melas; arba pripažinsite Koraną tikrojo Atvėrimo užrašu, gal būt nurodydami klaidas ir iškraipymus, atsiradusius jį užrašant, ir dėl visuotinės gerovės ir šiame gyvenime, ir pomirtiniame, seksite tuo, kas pasakyta jame, ir kas prarasta bei iškraipyta bibliniuose tekstuose ir „šv. tėvų“ padavimuose. Priešingu atveju – dėl jūsų veidmainystės – jūsų dalia jums patiems bus nepakenčiamai varginanti.