2. Nugalėjęs marksizmą
Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 4 из 9
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
2. Nugalėjęs marksizmą
Iš įvardintų klausimų pats paprasčiausias – tai klausimas apie marksizmą. Kaip žinoma, marksizmą sudaro:
dialektinio materializmo filosofija;
politinė ekonomija, atseit kilusi iš dialektinio metodo panaudojimo visuomenės gamybinės-vartotojiškos veiklos analizei;
ir mokymas apie perėjimą prie socializmo ir komunizmo globaliu mąsteliu, kaip apie būdą išspręsti visas visuomeninio-istorinio žmonijos vystymosi problemas.
XIX a. anglų etnografas E.B. Teiloras – K. Markso ir F. Engelso amžininkas – išsireiškė apie „istorijos filosofiją plačiaja prasme, kaip apie praėjusių reiškinių paaiškinimą bei būsimųjų numatymą, pasauliniame žmogaus gyvenime, remiantis visuotiniais dėsniais“[10]. Tai – vienintelė prasminga esminio filosofijos klausimo formuluotė. O pažinimo metodologija, leidžianti perdirbti skirtingų atskirų faktų aibę (pliuralizmas) į vientisą nuomonę, apie bet kurio Visatos proceso vyksmą, įskaitant ir žmonių visuomenės vystymąsi, tai vienintelė naudinga filosofija. Naudinga dėl Objektyvios realybės vienatinumo ir vienos ir tos pačios Tiesos, bendros visiems Visatos tvariniams, daugiaprasmiškumo.
Priešingai pastarajam apibrėžimui, pagrindinis marksistinės filosofijos klausimas yra keliamas kitaip: kas pirmesnis – materija ar sąmonė? Ir visi filosofiniai prieštaravimai marksizme yra suvedami į prieštaravimus tarp skirtingų materialistų mokyklų, teigiančių materijos pirmumą, ir idealistų mokyklų, teigiančių to ar kito sąmoningumo pirmumą. Prognostikos bei prognozavimo metodologijos klausimai, geriausio, tam tikra prasme apibrėžtos reakcijos į įvykius ir į tolimesnę jų eigą, varianto parinkimo klausimai marksistinėje filosofijoje neįeina nei į pagrindinį, nei į fakultatyvinį kursus. Jos gi pagrindinis klausimas, neiškeliant klausimo apie ateities variantų prognostiką, yra bevertis, dėl ko gyvenimiškoje kasdienybėje bevertė tampa ir visa marksistinė-leninistinė filosofija bei iš jos išplaukiančios „mokslinės“ disciplinos.
Ne geresnė padėtis ir su politekonomija, kurioje marksistinės-leninistinės filosofijos neįgalumas pasireiškė akivaizdžiausiai. Marksistinė politekonomija operuoja tokiomis abstrakcijomis, kaip „būtinasis produktas“ ir „pridėtinis produktas“, „būtinasis“ ir „pridėtinis darbo laikas“. Ir tikinčių jomis nelaimė ne tame, kad tai sunkiai suprantamos abstrakcijos: pavyzdžiui, Lebego arba Stiltjeso integralinio mato teorija – taip pat nelengvai suprantama abstrakcija, tačiau jas galima panaudoti sprendžiant daugelį realių praktinių užduočių. Tikinčių gi marksistine politekonomija nelaimė tame, kad jos abstrakcijų neįmanoma vienareikšmiškai susieti su gyvenimu, su praktinių makro ir mikroekonominio reguliavimo uždavinių sprendimais: užėjus į bet kurį gatavos produkcijos sandėlį arba priėjus prie bet kurio konvejerio neįmanoma atskirti, kur baigiasi „būtinasis“ produktas ir kur prasideda „pridėtinis“; nė vienas laikrodis neparodys, kada baigėsi „būtinasis“ darbo laikas ir prasidėjo „pridėtinis“. Tai reiškia, kad reali apskaita ir reali kontrolė („socializmas – tai apskaita ir kontrolė“, – vienas iš aforistiškų apibūdinimų) negali būti susietos su marksistine politekonomija, dėl ko šioji yra bevertė ir praktikoje.
O žvelgiant bendru visuomenės mąsteliu, marksistinė filosofija ir politekonomija savo esme yra kenksmingos, kadangi tai – informacinės šiukšlės, iškreipiančios mąstymą tų, kas nėra pajėgus įvertinti jas kaip neadekvačią informaciją.
Todėl, jeigu J.V. Stalinas iš tiesų būtų buvęs marksistas iki pat savo gyvenimo pabaigos, toks faktas charakterizuotų jį kaip sipnaprotį arba veidmainį. Tačiau tam, kad sužinotumėm atsakymą į klausimą, ar Stalinas iš tiesų buvo marksistas, ir atitinkamai – silpnaprotis arba veidmainis, būtina kreiptis į jo paties kūrinius, o ne į kūrinius apie jį, sutvertus mitų kūrėjų, iš kurių kiekvienas, prieš rašydamas savo darbą jau buvo visiškai konkrečiai nusistatęs šiuo klausimu.
Žinoma, iš J.V. Stalino kūrinių galima prirankioti daugybę citatų, kuriose figūruoja žodžiai „mes marksistai“ ir pan., liudijantys apie jo tariamą ištikimybę marksizmui, išreikštam viena iš daugelio jo modifikacijų. Tačiau nuorodos į tokias jo kūrinių ir pasisakymų vietas neduoda atsakymo į šį klausimą, kadangi dėl nuo XIX a. vidurio susiklosčiusių istorinių aplinkybių, marksizmas yra ne tik pasaulėžiūra ir filosofinė sistema, bet ir leksikonas, terminologija – kalba, kuria kalbėjo dauguma visuomenės pertvarkymo pagal vieną ar kitą komunistinį modelį šalininkų, kadangi jie iš tikrųjų tapatino komunizmą ir marksizmą. Pareiškimas, kad kažkas esąs komunistas, nebūdamas marksistu, tuo metu liktų nesuprastas, nesvarbu, ar tai savo lūpomis bylotų vienas iš vadų, ar paprastas partietis. Norint atsakyti į klausimą, ar J.V. Stalinas kada nors buvo marksistas ir ar liovėsi juo būti į savo gyvenimo pabaigą, būtina panagrinėti kaip jis pats reiškė savo asmeninį įvairių marksizmo teiginių suvokimą.
Gali būti, kad dar jaunystėje domėdamasis visuomenės gyvenimo ir žmonijos vystymosi problematika, J.V.Stalinas marksizme surado atsakymus į kokius nors reikšmingus jam pačiam klausimus. Tačiau visi nekenčiantys J.V. Stalino, šalinasi klausimo: o kas gi jaudino 17-18 metų jaunuolį, vardu Josifas Džiugašvilis? Atsakymą į šį klausimą pateikia jis pats:
Nuo namo prie namo jis ėjo, Į svetimas beldė duris, Su senu ąžuoliniu panduriu[11], Su žodžiais dainos paprastais.
Jo žodžiuose, jo dainoje, Kaip tyras šviesos spindulys, Skambėjo didi tiesa – Išaukštintoji svaja.
Akmeniu paverstas širdis Mokėjo priversti vėl plakt. Daugeliui protą jis žadino, Miegantį gilioje tamsoje.
Bet žmonės, Dievą pamiršę, Tamsą širdy besaugą, Sklidiną taurę nuodų Pripylė ir ištiesė jam.
Tarė jie: „Būki prakeiktas! Imk, ligi dugno išgerk... Ir dainos mums svetimos tavo, Ir nereikalinga tiesa!“
Dėl skirtumų tarp gruzinų, rusų ir lietuvių kalbų leksinių formų prasminės adresacijos bei dėl būtinybės išlaikyti originalo poetiką, čia galimi tam tikri nukrypimai nuo tos prasmės, kurią turėjo omeny pats eilėraščio autorius, į subjektyvią vertėjų, redaktorių ir vertimo užsakovų pusę. Tačiau net ir su pataisa, neišvengiama tokiomis aplinkybėmis, iš pateiktojo eilėraščio aišku, kad absoliuti dauguma 17-18-mečių žmonių nenukreipia savo minčių tenlink, kad akmenimis paverstos jų amžininkų ir palikuonių širdys, vėl imtų plakti kaip žmonių, kad atbustų jų protas ir kad Dievo Tiesa bei pakylėtos svajonės taptų įgyvendinamos.
Ydingos dorovės ir neįgalaus supratimo subjektai saviraiškai renkasi kitokias temas (tame tarpe ir meninėje kūryboje, ko daugybę pavyzdžių pateikė TSRS meno vystymasis „atšilimo“ laikotarpiu ir „demokratinio“ virsmo metais). Ir tai galioja absoliučiai daugumai Stalino kritikų ir nepatenkintų juo bei jo veikla.
Antrojoje XIX amžiaus pusėje tokio jaunimo, degusio troškimu pakeisti Rusiją, buvo pakankamai daug, kad sukiltų visuomeninės minties judėjimas, ir daugelis iš jų vienaip ar kitaip prieidavo iki marksizmo. Tačiau, įžengusių į brandą ir neatsisakiusių savo jaunystės idealų, požiūris į marksizmą buvo skirtingas: vieni, visą savo gyvenimą marksizme regėjo „aukščiausios instancijos tiesą“[12] ir nesusimąstydami ieškojo pradininkų kūriniuose gatavų receptų, kaip spręsti problemas, su kuriomis susidūrė; kiti gi jaunystės metais jiems tekusiame pradininkų palikime matė tą pagrindą, kurį vystyti toliau teks jiems patiems. Šį skirtumą būtina paaiškinti.
Nors aukščiau mes išsakėme savo neigiamą požiūrį į marksizmą bendrai, ir nors laikomės tos nuomonės, kad šiandieninėmis istorinėmis aplinkybėmis jisai yra žalingas, tačiau jeigu sugrįšime į XIX amžių, tai būtina pripažinti ir tam tikrą marksizmo geranoriškumą: jo filosofijos pagrindas – dialektikos metodas. O praėjus plačiai marksizmo propagandai visuose visuomenės sluoksniuose, jo dialektinis materializmas tapo pirmaja metodologine filosofija, filosofine kultūra, skirta visai visuomenei, o ne siauram ratui, uzurpavusiam vidinę visuomeninę valdžią.
Visas filosofines sistemas ir filosofines kultūras galima suskirstyti į dvi klases:
citatinės-dogmatinės[13], visuomenėje veikiančios tokiu principu: „kilo klausimas? – ieškok tinkamų šiam atvejui citatų pradininkų ir legitimių klasikų-pratęsėjų darbuose“. Tokios yra visų bažnyčių filosofijos. Tam tikrų tikslų atžvilgiu labiausiai išvystyta ir pati efektyviausia iš visų citatinių-dogmatinių filosofijų, apimančių kažkurią visą visuomeninę grupę, yra senatestamentė-talmudinė judaizmo sistema, josios valdomas savo buvimą velka rabinatas ir rabinato banda;
metodologinės, veikiančios kitokiu principu: „iškilo klausimas? – įsisavink metodą, kuris leistų tau pačiam rasti atsakymą į šį bei kitus klausimus, priklausomai nuo gyvenimo eigoje iškylančių poreikių“.
Tai nereiškia, kad visos be išimties citatinės-dogmatinės filosofijos kultūros yra apipjaustytos metodologijos atžvilgiu (nors tokių ir yra), tačiau daugelyje šių filosofijos kultūrų įsisavinti metodologiją yra prileidžiami tik išrinktieji valdyti visus likusius. Visiškai metodologiškai apipjaustytų filosofinių sistemų pavyzdys yra visos krikščioniškųjų bažnyčių filosofijos; filosofinės kultūros, kurioje metodologija – išrinktųjų lemtis, pavyzdys, taipogi yra senatestamentis-talmudinis judaizmas.
Marksizmą gi, kas su juo susidūrė jo kūrimosi metu, kai visuomenės kultūroje jis buvo naujiena, kiekvienas galėjo vertinti skirtingai: arba matyti jame visiškai citatinę-dogmatinę filosofiją, po kurios nieko daugiau nebegali būti; arba matyti jame metodologinę filosofiją, kuri gyvena savo gyvenimu konkrečiose visuomeninėse aplinkybėse ir pati jas įtakoja.
Yra Stalino darbas „Anarchizmas ar socializmas?“, kurį jis parašė būdamas 29 metų (1907 m.)[14], ir kuriuo baigiamas pirmasis jo Rinktinių raštų tomas. Po trumpo įvado, jame prasideda skyrius antrašte „Dialektinis metodas“. Po jo seka dar du skyriai: „Materialistinė teorija“ ir „Proletarinis socializmas“.
Jau pati skyrių seka vienareikšmiškai nurodo tai, kad reikšti savo nuomonę apie Gamtą ir visuomenę Stalinui buvo prasminga tik po to, kai yra galutinai apibrėžiami tie pažinimo ir vykstančių procesų suvokimo metodai, kuriais remiantis ir gaunama nuomonė apie Gamtą ir visuomenę. Tai yra, jau vien šitas grynai formalus rodiklis liudija, kad J.V. Stalinas dar jaunystėje žiūrėjo į marksizmą kaip į metodologinę pasaulėžiūros sistemą, o ne kaip į galutinę dogmą, kuri neskirta permąstyti.
Skyriuje „Dialektinis metodas“ jis atvirai apie tai rašo:
„Dialektika teigia, kad pasaulyje nėra nieko amžino, pasaulyje viskas praeina ir kinta, keičiasi gamta, keičiasi visuomenė, keičiasi tradicijos ir papročiai, keičiasi supratimas apie teisingumą, keičiasi pati tiesa, – todėl ji ir paneigia kartą ir visiems laikams nustatytą tiesą, vadinasi, ji neigia ir atsajus (abstrakčius) „dogmatinius teiginius, kuriuos telieka tik iškalti, kadangi jie jau atrasti“ (žr. F. Engelsas, „Liudvikas Fojerbachas“)“, – J.V. Stalinas, Raštai, 1 t., 304 psl.
Suprantama, kad jeigu žmogus dar jaunystėje įsisavino tam tikrą metodologinę kultūrą, tai toliau, per visą savo gyvenimą jis gali joje tik tobulėti ir tobulinti pačią metodologinę kultūrą. Bet marksizmas – tai ne vienintelė filosofinė sistema, kurioje egzistuoja aiškiai išreikšta metodologija. Ir visoms metodologinėms filosofinėms kultūroms, egzistuojančioms viename ir tame pačiame Pasaulyje, nesunku suprasti vienai kitą bei pasiekti abipusiai priimtiną supratimą apie drauge su gyvenimu besimainančią objektyvią tiesą, dėka tos Objektyvios realybės, kurią jie siekia pažinti ir kurią apmąsto; tačiau citatinėms-dogmatinėms filosofijoms susitarti dėl vienodo vieno ir to paties reiškinio supratimo iš principo yra neįmanoma, dėl jų pačių nesutampančių dogmų, o taipogi ir dėl terminologinio bei simbolių aparato, kuriuo tos dogmos yra išreiškiamos.
Jeigu kalbėti iš esmės, tai būdamas įsisamonintos metodologinės filosofijos nešėju, Stalinas jau nuo jaunumės nebebuvo marksistu, kadangi sąmoningai klaidingi teiginiai, įvesti į marksizmą jo kūrėjų, Stalinui buvo viso labo tik objektyvios tiesos duotoje istorinėje epochoje apytikslė išraiška. Dėl to iš marksizmo pradininkų paveldėta marksistinės sistemos pažiūrų visuma ir struktūrinis vientisumas jam nieko nereiškė.
Nepaisant to, tie, kas priėmė marksizmą kaip citatinę-dogmatinę filosofiją, įskaitant ir tą jo teiginį, kad „marksizmas – ne dogma, o vadovas kaip veikti“, tačiau savyje neišsiugdė veiksmingos metodologinės kultūros, priima J.V. Staliną kaip tikrą pasižymėjusį marksistą arba kaip pasižymėjusį marksizmo iškraipytoją, priklausomai nuo to, kaip jie patys tą marksizmą supranta. Ir J.V. Stalinas realiai suteikė jiems pagrindą tokiai saviapgaulei: tačiau to apgaudinėti nereikia, kuris pats stengiasi apsigauti. Reikalas tas, kad būdamas dvasinės seminarijos auklėtiniu, jis išėjo dar ir gerą citatinės-dogmatinės filosofijos mokyklą. Įgūdžiais, įgytais toje mokykloje, jis naudojosi visą gyvenimą jau nuo jaunumės, kas gerai matyti ir iš mūsų pacituoto „Socializmas ar anarchizmas?“ teksto.
Kadangi Marksas, Engelsas, Kautskis, Plechanovas, Leninas ir kiti buvo bendramarksistinės reikšmės autoritetai arba autoritetai jų vadojaujamos marksizmo srovės rėmuose[15], o Stalinas buvo metodologinės, objektyviai nuo marksizmo nepriklausomos kultūros atstovas, išėjęs dar ir citatinės-dogmatinės filosofijos mokyklą, jis galėjo „paramstinėti“ savo nuomonę visuotinai pripažintų marksistinių autoritetų nuomonėmis, o lygiai taip pat ir nuvainikuoti šituos autoritetus, apnuogindamas jų nuomonės nepakankamumą prieš savo skaitytojus ir klausytojus. Būtent šis sugebėjimas įvilkti savo nuomonę į autoriteto nuomonės formą, ir sugebėjimas nuvainikuoti autoritetą arba pretendentą į autoritetus, sąlygotas jo metodologinės kultūros ir citatinės-dogmatinės filosofijos mokyklos įgūdžių, ir padarė jį vienų akyse iškiliu Markso-Engelso-Lenino darbo pasekėju, o kitų akyse – iškiliu Markso-Engelso-Lenino-Trockio darbo iškraipytoju.
Ir šitas mūsų teiginys yra įrodomas. Įrodomas visuomeninės-politinės Stalino veiklos rezultatais. Savo gyvenimo pabaigoje jis paskelbė mirties nuosprendį marksizmo doktrinai:
„... mūsų prekinė gamyba iš esmės skiriasi nuo prekinės gamybos kapitalizme“ („Ekonominės socializmo TSRS problemos“, 1952 m., 18 psl.)[16]
Tai iš tikrųjų buvo taip, kadangi mokesčių-dotacijų mechanizmas buvo orientuotas į kainų mažinimą santykinai pagal gamybos augimą valstybėje-superkoncerne[17]. Ir po aukščiau pacituotos frazės J.V. Stalinas tęsia:
„Dar daugiau, aš galvoju, kad būtina atmesti ir kai kurias kitas sąvokas, paimtas iš Markso „Kapitalo“, ... dirbtinai klijuojamas mūsų socialistiniams santykiams. Aš turiu omenyje, tarp kitko, tokias sąvokas, kaip „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ produktas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbo laikas. ( ... )
Aš manau, kad mūsų ekonomistai privalo baigti su šituo neatitikimu tarp senų sąvokų ir nauja padėtimi mūsų socialistinėje šalyje, pakeisdami senas sąvokas naujomis, atitinkančiomis naują padėtį.
Mes galėjome kęsti šį neatitikimą iki tam tikro momento, tačiau dabar atėjo laikas, kai mes privalome, pagaliau, likviduoti šitą neatitikimą“ (ten pat, 18, 19 psl.).
Išėmus iš marksizmo politekonomijos Stalino minimas sąvokas, iš jos nieko nebelieka, kartu su visomis iš to marksizmui kylančiomis pasekmėmis. Drauge su „pridėtiniu produktu“ ir kitkuo išnyks ir „pridėtinės vertės“ miražas, kuris atseit egzistuoja ir kurį pasisavina eksploatatoriai, tačiau kurio Stalinas tiesiogiai ir nepaminėjo.
Iš esmės, Stalinas tiesiogiai nurodė į metrologinį marksistinės politekonomijos nepakankamumą: visos jo išvardintos pirminės kategorijos neatpažįstamos praktinės ūkinės veiklos procese. To pasekoje, jų objektyviai neįmanoma pamatuoti. Todėl jos negali būti įvestos į praktinę buhalteriją nei atskiros įmonės lygmenyje, nei Valstybės plano komiteto ar Valstybės statistikos komiteto lygmenyje.
Socializmo vystymosi problemos TSRS-oje buvo marksizmo pasekmė, ir Stalinas tiesiogiai į tai nurodė savo testamente – „Ekonominėse socializmo problemose TSRS“; maža to, nurodė, neišeidamas už marksizmo terminologijos ir sąvokų aparato rėmų. Jis nepasakė visko tiesiai, kadangi suprato, kad netgi jo gyvenimo pabaigoje atviras išpuolis prieš marksizmą nebūtų suprastas ir priimtas minios-„elito“ tipo tarybinėje visuomenėje, kurios protas kaip ir anksčiau snaudė arba užsiiminėjo niekais MRAK-sistinės dogmatikos ir citatų vėžėse.
Nereikia galvoti, kad Stalinas nesuprato pasekmių, kurias sukeltų marksizmui realizuotas jo pasiūlymas atmesti sąvokas, paimtas iš Markso „Kapitalo“; juo labiau, jis negalėjo nesuprasti, kad marksizmo revizija, kurią jis perdavė atlikti ateities kartoms, neapsiribos vien tik „Kapitalu“: tereikia pradėti marksizmo reviziją – ir metodologinė kultūra bus apvalyta nuo marksistinių nesamonių. Neigti šitai – reišktų, tvirtinti, kad Stalinas buvo silpnaprotis, nesuvokiantis nei savo žodžių prasmės (o jis nedaugžodžiavo ir pasverdavo savo žodžius), nei jų paskelbimo pasekmių.
Stalinas, atsisakydamas marksizmo, neapsiribojo vien tik politekonomija. Kai „persitvarkymo“ pradžioje Lenino vardas dar tebebuvo šventas, o naujoji kovos su „stalinizmu“ kampanija buvo pačiame įkarštyje, vienas iš „kovotojų“ už marksizmo grynumą metė Stalino pusėn tokį kaltinimą: savo asmeninio Lenino darbo „Materializmas ir empiriokriticizmas“ egzemplioriaus paraštėse Stalinas paliko kažkokias ironiškas pastabas.
Žvelgiant iš ortodoksalių marksistų (leninistų ir trockistų) pozicijų, tai – baisus idealoginis nusikaltimas, kurio negalima pateisinti. Tačiau žvelgiant iš metodologijos laisvo vystymosi pozicijos, šitos ironiškos pastabos – tai dar vienas Stalino sveiko proto požymis, nors ir netiesioginis, kadangi Stalino kaltintojas savo publikacijoje nepateikė nei „Materializmo ir empiriokriticizmo“ fragmentų, sukėlusių ironišką Stalino reakciją, nei konkrečių jo komentarų.
Ir tai dar ne viskas: postalininiuose V.I. Lenino raštų rinkinių leidimuose (pvz., PRR 5 leid., 18 t.) „Materializmas ir empiriokriticizmas“ yra atspasudintas pats sau vienas. O štai 3-iajame V.I. Lenino raštų leidime (13 t., Partizdat, 1936 m.), perspausdintame be pakeitimų nuo antrojo, pataisyto ir papildyto leidimo, yra priedas su recenzijomis ir V.I. Lenino priešininkų atsiliepimais, skirtais šios knygos pasirodymui 1909 metų gegužę.
Visi V.I. Lenino priešininkai, kurių nuomonės apie šią knygą pateiktos trečiajame jo Raštų rinkinio leidime, savo laiku buvo ryškios rusiško revoliucinio judėjimo figūros, patys filosofavo ir publikavosi ir, patys būdami kažkurios revoliucionierių dalies intelektualiniais lyderiais, reiškė šios knygos autoriui pretenzijas kaip dėl paties turinio, taip ir dėl turinio dėstymo. Tokiu būdu, Stalino laikais žmogus, studijuojantis marksistinę-leninistinę filosofiją, galėjo susipažinti ir su V.I. Lenino kritikais, ir kadangi jo kritikai toli gražu ne visuomet klydo, prieštaraudami Lenino nuomonei filosofinių problemų klausimu, tai jie galėjo prablaivyti bet kurį mąstantį komunistą-nefanatiką nuo beprasmiško V.I. Lenino stabo garbinimo. Pašalinus J.V. Staliną, sekančiuose leidimuose priešininkų recenzijos ir komentarai prie „Materializmo ir empiriokriticizmo“ V.I. Lenino raštuose nebebuvo publikuojami, kad oponentai netrukdytų lipdyti „pasaulinio proletariato vado“ neklystamumo kulto.