1. Esminiai klausimai
Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 9
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
1. Esminiai klausimai
Ir visa tai skatina žymią visuomenės dalį būti pasiruošusia susiburti aplink tuos, kas kartu su savo vėliava išsikels Stalino vardą, ir pareikš apie jo reikalo tęsimą. Tačiau prieš einant paskui juos, vis tik geriau būtų pagalvoti ir pabandyti suprasti to reikalo, kuriam jis tarnavo, esmę. Deja, dauguma publikacijų apie Staliną toli nuo to. Jos galvanizuoja kultinius praeities mitus apie Staliną, charakterizuoja jį tai kaip ištikimą marksistą – Markso, Engelso, Lenino reikalo tesėją; tai kaip fašistą, komunizmo idealais pridengusį nedalomos asmeninės diktatūros politiką; tai dar kaip nors kitaip: priklausomai nuo to, kiek pats publikacijos autorius įgalus realioje politikoje, kaip veikloje planuojant ir vykdant dar tik būsimą istoriją.
Dauguma tomis temomis publikuojančių rašytojų ir jų skaitytojų neužduoda sau tokių klausimų:
marksizmas ir komunizmas – tai vienas ir tas pats dalykas, tik įvardintas skirtingais pavadinimais?
jeigu tai ne vienas ir tas pats, tai koks gi tarp jų skirtumas ir kas iš ko kilo?
komunistas ir RSDDP-RSDDP(b)-RKP(b)-VKP(b)-TSKP-RFKP/RKDP[3] narys – tai vienas ir tas pats, ar buvo ir yra tikrųjų komunistų, nepriklausančių oficialiai komunistinei partijai, o partijoje, ir ypatingai jos vadovybėje, buvo ir yra tikrųjų antikomunistų, kuo ir galima paaiškinti tarpinius (1991 m.) komunizmo statybos TSRS rezultatus?
bolševizmas – tai rusiška marksizmo atmaina ir priklausimo partijai požymis, ar tai kažkas rusiško, kas egzistavo iki marksizmo, egzistavo rusiškame marksizme, kas egzistuoja dabar ir egzistuos ateityje?
Nors publikacijų apie Staliną autoriai tokių klausimų tiesiai ir neužduoda, tačiau kiekvienas iš jų savo omenyje turi tam tikrus atsakymus. Ir priklausomai nuo to, ką kiekvienas iš autorių turi omenyje (kadangi jo akimis – tai yra savaime suprantami dalykai, kuriuos ir visi likusieji turi suvokti vienodai ir būtinai pagal jo paties suvokimą), jam susidėsto vienoks arba kitoks tiek J.V. Stalino asmenybės, tiek jo vaidmens istorinėje epochoje matymas bei supratimas. Tai liečia visus jo biografus, pradedant įžymiuoju marksistu L.D. Bronšteinu (Trockiu) ir baigiant eiliniais politdarbuotojais D. Volkogonovu bei R. Kosolapovu[4]. Būtent todėl mes pirmiausia ir atsakysime sau į šiuos klausimus.
Marksizmas ir komunizmas – tai ne vienas ir tas pats. Šie žodžiai tapo sinonimais dėka neilgai trukusios epochos tarp XIX amžiaus vidurio ir XX amžiaus vidurio.
Komunizmas, išvertus iš lotynų kalbos į lietuvių – bendruomeniškumas, bendrystė. Be to, lotynų kalboje šis žodis turi tą pačią šaknį kaip ir „komunikacija“, tai yra ryšys, taip pat ir informacinis ryšys tarp žmonių, kas lietuviškai įvardijama kaip „są-ŽINĖ“[5]. Kitaip tariant, komunizmas – tai žmonių bendrystė sąžinės pagrindu: visa kita komunizme kyla iš skirtingų žmonių sąžinės vienybės.
Komunizmo išpažinimas reiškia įsitikinimą tuo, kad toli gražu ne viskas, kas siejasi su žmogaus ir visuomenės gyvenimu, gali būti kieno nors asmeninė (privati) nuosavybė; daug kas gali būti kolektyvinė nuosavybė ir, būdama kiekvieno iš visų vertybe, negali būti kieno nors personaline išskirtine vertybe.
Nors bendra tokios padėties prasmė aiški, tačiau praktiniame gyvenime tarp komunistų kyla prieštaravimai, bandant sutarti, kas gali būti asmeninė (privati – personalinė arba korporatyvinė) nuosavybė, o kas gali būti išskirtinai kolektyvinė nuosavybė. Manoma, kad jei visuomenėje dominuoja kolektyvinės nuosavybės teisė, tai tuo pačiu, visuomenėje eliminuojama daugumos priklausomybė nuo mažumos, įsigijusios savo asmeninėn (privačion) nuosavybėn vertybes – tiek suteiktas gamtos, tiek ir sukurtas bendru visuomenės darbu.[6] Komunizmas, kaip idealas, kurio turi siekti žmonija savo vystymosi kelyje, propagandinamas nuo seno. Istorijoje yra žinomi bandymai jį įgyvendinti: ir kaip visuomenės gyvenimo, organizuoto valstybės jėgom, principais (inkai), taip ir bendraminčių bendrijose, gyvenusiose pagal komunizmo principus tokioje visuomenėje, kurioje valstybė palaiko privačios nuosavybės teisę į viską be išimties (esėjai senovės Judėjoje)[7].
Marksizmas – tai tam tikra pasaulėžiūros sistema ir iš jos kylantis visuomenės vystymosi dėsnių bei vystymosi perspektyvų supratimas, pavadinti vieno iš jo kūrėjų vardu.
Marksizmas buvo pateikiamas kaip mokslinė teorija skirta sukurti komunistinę visuomenę, vadovaujantis visuomeninio-istorinio vystymosi dėsniais, atseit atrastais pačių marksizmo kūrėjų. Dėl to daugelio sąmonėje komunizmas ir susitapatino su marksizmu.
Be to, kažkodėl ne komunistus buvo pradėta vadinti marksistais, o marksistai pervadinti komunistais. Tai yra klaidinga iš pat pagrindų, netgi kai toks pervadinimas išvedamas iš paties marksizmo „mokslinių“ teorijų, savo esme tegalinčių būti tik širma, slepiančia toli siekiančius politinį aferizmą bei veidmainystę, bet tik ne mokslinis pagrindas, komunistinės visuomenės kūrimo politikai. Lygiai taip pat jis negali būti mokslinis pagrindas ir bet kokiai kitai politikai.
Bolševizmas, pasak TSKP istorijos, iškilo 1903 m. II-ame RSDDP suvažiavime. Kaip tvirtino jo priešininkai, bolševikai iki 1917 m. niekada nesudarė daugumos partijos narių. Tačiau, kaip teigė patys bolševikai, būtent jie savo politikoje išreiškė strateginius dirbančių šalies gyventojų daugumos interesus, būtent dėl ko tik jie ir turėjo teisę vadintis bolševikais[8].
Kiek pastarasis teiginys atitinka tikrovę – nevienareikšmis klausimas, kadangi ir pati dirbančiųjų dauguma gali klaidingai suvokti savo ilgalaikius interesus, ir tie, kas teigia apie savo tokio pobūdžio vaidmenį politikoje, gali ne tik klysti, bet ir įžūliai veidmainiauti, maskuodami savanaudiškumą dirbančiųjų daugumos interesų gynimu.
Tačiau kartu su dirbančiųjų dauguma, normaliu gyvenimu laikančia gyventi dirbant darbą, egzistuoja dar ir mažuma, sau norma laikanti pjauti ten, kur arė bei sėjo kiti ir būtent tame ir matanti savo pašaukimą. Kraštutiniu atveju, ji atsisako epizodinės rugiapjūtės ten, kur sėjo kiti, ir ima reikalauti sau sistemą kuriančiųjų teisės: organizuoti kitus arti, sėti ir pjauti, tuo pačiu uzurpuodama teisę „sąžiningai“ skirstyti „derlių“. Skirsto gi šitoji mažuma, vadovaudamasi proporcijomis kur kas blogesnėmis, negu įprasta tarp piratų: daugumos piratų manymu normalu buvo kapitonui ir šturmanui atiduoti po dvi dalis grobio, o visi likusieji peilio ir abordažinio kirvio darbininkai gaudavo po vieną dalį. Valdančio „elito“ atstovai gi, per visą istoriją, savo vartojimo niekaip negali apriboti bent jau dviguba paprasto darbininko dalimi nuo bendro produkto, sukurto visuomeninio darbo susivienijimo. Nesvarbu, ar būtų skaičiuojama natura (savo nuožiūra valdyti tūkstančių baudžiaunininkų darbą bei gyvastį pravoslaviški „krikščionys“ nelaikė kažkuo smerktina), ar prekine-vertybine išraiška, remiantis „elitinės“ šeimos ir paprastos liaudies šeimos aprūpinimu[9].
Bolševizmo pasaulėžiūra neigia teisę į monopoliškai aukštas kainas, tame skaičiuje ir už valdymo darbo produktą, nesvarbu kokiu pavidalu tos kainos išreiškiamos konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Tokią poziciją bolševizmo priešininkai vadina „lygiava“ (uravnilovka) ir visiškai teisingai nurodo, kad dominuojant lygiavai dauguma darbuotojų praranda stimulą profesiškai tobulėti. Iš tikrųjų taip ir yra, lygiavos atveju. Tačiau bolševizmas nekviečia įvesti lygiavą, o reikalauja, kad santykis tarp „maksimalių pajamų“ ir „minimalių pajamų“ būtų toks, kad užtikrintų darbo ir profesinio tobulėjimo stimuliaciją, pašalindamas vienų asmenų parazitavimą kitų asmenų darbo sąskaita kaip sisteminį visuomeninės reikšmės faktorių.
Ir šiuo klausimu bolševizmas yra teisus. „Inžinerinio laikraščio“ duomenimis (“Инженерная газета”, 45 nr., 1992 m., „Nežiūrėk į viršininko kišenę“) 1980 m. aukščiausios administracijos algos santykis su vidutine statistine alga sudarė: JAV – 100 kartų, VFR – 21 kartą, Japonijoje – 17 kartų. Pagal valdymo kokybę, išsireiškiančia darbo produktyvumu, gamybos augimo sparta ir serijinės produkcijos kokybe, šios šalys išsirikiavo atvirkščia tvarka. Tai daugiau negu 30 metų senumo duomenys. Per praėjusį laikotarpį Japonija sustiprino savo padėtį ir toliau didina savo reikšmę pasaulyje, jenos vertė lyginant su doleriu išaugo dvigubai; VFR dėl greito VDR prarijimo pateko į ilgalaikę krizę; JAV, atsilikdamos nuo Japonijos ir Vakarų Europos, bando išlaikyti savo padėtį visame pasaulyje, supirkinėdamos smegenis ir palaikydamos žemas energetikos išteklių kainas pasaulinėje rinkoje. Tuo pat metu, europiečių vidurinioji klasė bjaurisi amerikietiškais automobiliais, vietoj jų rinkdamasi tobulesnius europietiškus, o japonai, pirkdami kai kurių modelių amerikietiškus automobilius, tiesiai iš prieplaukos siunčia juos į savo gamyklas, tam kad juos ten išardytų ir vėl surinktų iš naujo – taip kaip turi būti.
Tai reiškia, kad šiose šalyse valdymo klaidos, kurias lemia valdytojų kvalifikacija, savo sunkumu proporcingos valdytojų atlyginimams. Kitais iš istorijos žinomais pavyzdžiais taip pat galima parodyti, kad kuo aukštesnis valdančiojo korpuso šeimų gyvenimo lygis (visų pirma, pagal vartojimą), lyginant su visuomenės vidurkiu, – tuo daugiau ši visuomenė, lyginant su kitomis visuomenėmis, patiria sunkumų, kylančių dėl žemos valdymo kokybės.
Po šito, telieka išsiaiškinti tokius dalykus: komunizmas – bendrystė sąžinės vienybės pagrindu – yra objektyviai gerai ar objektyviai blogai? Bolševizmas – tai objektyviai gerai ar objektyviai blogai? Kaip su tuo susijęs marksizmas? Koks santykis yra tarp komunizmo ir bolševizmo?
Tuomet taps aišku ir tai ar Stalinas buvo komunistas, ar marksistas, ar bolševikas, ir kaip vertinti jį asmeniškai, ir kaip vertinti tą reikalą, kuriam jis tarnavo ir kuriam jis buvo ištikimas visą savo sąmoningą gyvenimą.