2. „Pidorasingas“ kaip politikos instrumentas
Psichtrockizmas ir pidorasingas – pavojus žmonijos egzistavimui · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 4
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
2. „Pidorasingas“ kaip politikos instrumentas
„LGBT“ bendruomenė – taip pat ideologiškai visaėdė: J.V. Stalinas persekiojo jos atstovus už tai kad, jie aktyviai trukdė socializmo statybai TSRS-oje; JAV senatorius Dž.R. Makkartis (J.R. McCarthy, 1908 – 1957) organizavo „LGBT“ bendruomenės atstovų persekiojimą todėl, kad tarp išpažįstančiųjų „kairiuosius“ įsitikinimus 1940-siais „LGBT“ bendruomenės atstovų dalis irgi buvo didesnė, negu apolitiškoje visuomenės dalyje (kaip praneša kai kurie šaltiniai [33], apie 90 % įtartinų, atleistų, įkalintų ir netgi nuteistų mirties bausme – buvo pederastai) [34].
Antra (be ideologinės visavalgystės) kas giminingai sieja psichtrockizmą ir „LGBT“ bendruomenę, tai – hedonizmas, nutaikytas į sibaritizmą, t. y. emocinė priklausomybė nuo malonumo gavimo nedirbant ir tokios rūšies malonumo iškėlimas į aukščiausios gyvenimo prasmės rangą (nepriklausomai nuo to, ar įsisąmonina šį faktą įklimpęs į hedonizmą individas ar ne):
psichtrockistai – savikliovoje ir savimyloje svaiginasi jų „išminties“ ir vadeiviškų pretenzijų gerbėjų pagyromis (tai grynai intelektualiai – psichologinio pobūdžio hedonizmas [35]);
„LGBT“ bendruomenės atstovai – svaiginasi jutiminiais gyvuliško ir biologiškai priešgamtinio pobūdžio malonumais (tai – kūniškai-fiziologinio pobūdžio hedonizmas).
To ar kito hedonizmo varianto prielaida (arba juos lydintis faktorius) yra dorovinė orientacija į sibaritizmą ir vengimas dalyvauti kuriamojoje veikloje, kuri minios-„elitarizmo“ sąlygomis kartais sunki (reikalaujanti energijos sąnaudų), nemaloni kaip kūnišku-jutiminiu, taip ir intelektualiu-emociniu aspektais, gali būti grėsminga sveikatai ir pavojinga gyvenimui, todėl kad minios-“elito” kultūrose didžioji dauguma gyventojų nepaisant visos demagogijos apie „žmogaus teisę”, de facto nuvertinta iki vieno iš daugelių ekonominių resursų, kuriam „elito” korporatyvinės etikos normos negalioja [36]. Tokiomis sąlygomis „elitas“ linkęs į hedonizmą ir sibaritizmą, dėl laisvo laiko pertekliaus ir gyvenimo prasmės Dievo sumanymo rėmuose nebuvimo, o kiti „žuvytės iš tvenkinio be pastangų“ mėgėjai, tapę vienų ar kitokių „elito“ sluoksnių „išlaikytiniais“, turi šansus „realizuotis“ kaip „psichtrockistai“ ir „LGBT“ bendruomenės atstovai.
Asmenybės bevališkumas, suformuotas vaikystėje auklėjimo proceso metu, tuo pat metu yra prielaida atsirasti hedonistiniam „gyvenimo“ būdui [37], arba įviliojimas į hedonistinį „gyvenimo“ būdą sukelia asmenybinę degradaciją ir valios praradimą (suaugusiems) ir patvarią, sunkiai įveikiamą ateityje, asmenybės psichikos iškraipymą (vaikams ir paaugliams).
„LGBT“ temai kultūroje, ir ypač, politikoje paskirta daugybė įvairaus pobūdžio darbų: nuo rimtų mokslinių tyrimų publikacijų iki tuščios demagogijos ir šmeižto tų, kurie niekuomet nepriklausė „LGBT“ bendruomenei. Bet dauguma žino ją pagal G.P. Klimovo kūrinius, kurie tapo populiarūs 1990-ais metais tarp politiškai susirūpinusios minios dalies, todėl kad suversti atsakomybę už visas nesantaikas ir bėdas savo gyvenime ir visuomenės gyvenime biologiškai nepilnaverčiams išsigimėliams – tai daug paprasčiau negu prisiimti sau dalį atsakomybės už šalies ir žmonijos likimą, vystyti savo asmenybę, savo valia inicijuoti ir palaikyti visuomenėje tendencijas, kurios atvestų prie to kad, principas „kiekvienoje šeimoje yra išgamų” nustotų daryti lemiamą įtaką politikai ir gyvenimo kokybei, ir civilizaciją pagaliau atrastų savo vietą biosferoje, po ko toliau vystytųsi harmoningai – patvariai be krizių.
G.P. Klimovo pažiūrų analizei paskirtas TSRS VP darbo „Apie rasines doktrinas: nepagrįstos bet tikroviškos“ 4.3 skyrius „Peršviečiama „Klimovščina““. Be to, tema „„LGBT“ bendruomenė globalioje politikoje“ buvo aprašyta TSRS VP darbo „Nacionalinių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos vagoje“ 5 skyriuje – „„LGBT“ bendruomenė ir internacizmas“ . Todėl šiame straipsnyje mes paliesime tik kuriuos ne kuriuos „LGBT“ bendruomenės ir politinės sferos sąryšių aspektus.
Homoseksualizmas kaip statistiškai ženklus populiacijose reiškinys pasitaiko gyvūnų pasaulyje: o būtent, tarp pingvinų, žirafų, įvairių rūšių beždžionių [38]. Šis faktas – tai savotiški „pradiniai duomenys“, kuriais daugelis šiuolaikinių intelektualų pagrindžia postulatą apie homoseksualizmo normalumą ir žmonių visuomenėje [39]. Kiti remiasi senovės autoritetų nuomone (būtent, Platono, Hipokrato), kurie apskritai matė vyrų homoseksualizme aukščiausią meilės ir žmonių dvasiškumo apraišką, o ne iškrypusią goslybę. Su tokios rūšies nuomonėmis dauguma „tolerastų“ ir „LGBT“-bendruomenės atstovų sutinka su palengvėjimu, kadangi sutikus su jomis, homoseksualizmo problema realybės subjektyviame suvokime nustoja būti problema:
kaip asmenine, todėl kad jau nebespaudžia homoseksualisto, jo artimųjų ir kitų psichikos;
taip ir socialine, todėl kad nepakantumas natūraliam reiškiniui ir kova siekiant jį išnaikinti ima atrodyti kaip neginčijama kvailystė ir ėjimas prieš prigimtį.
Daugmaž taip yra argumentuojama „seksualinių mažumų“ valstybinio toleravimo KULTO politika, kuri yra vykdoma Vakarų valstybėse nuo 1920-jų m. pradžios (ypač nuo 1960-jų m. pradžios) ir kaip, neva, neatskiriamas „žmogaus teisių“ komponentas, Vakarų yra brukama visam likusiam pasauliui, tame skaičiuje ir žlugusios TSRS valstybėms. Tačiau yra faktų, kurie neįsipaišo į šį salsvą neapibrėžtos lyties ir seksualinės orientacijos individų visuomenės visuotinės tolerancijos modelį.
Realybėje viskas yra visai ne taip.
Pagal paskelbimą, vyksta pakenčiamai-atlaidaus nusistatymo propaganda tam faktui, kad kažkas susigundė realizuotis kaip „LGBT“ bendruomenės atstovas, kad pats „LGBT“-istas neturi ryšium su to „kompleksuoti“, bet turi teisę su pasididžiavimu pranešti apie tai viešai [40], ir visi kiti (kas nesusigundė) privalo juo jeigu ne žavėtis, tai elgtis su juo kaip su įprastu visuomenės nariu.
Bet pagal nutylėjimą, vyksta propaganda, kad kiekvienas ne tik turi teisę tai „išbandyti“ savo gyvenime, bet ir neturi teisės atsisakyti homoseksualų priekabiavimo savo atžvilgiu, todėl kad iš jo pusės tai būtų netolerancijos ir oficialiai peikiamos (tame tarpe jau ir juridiškai baudžiamos, tam tikrose šalyse) „homofobijos“ rodymas.
T. y. realiai vyksta procesas „LGBT“ bendruomenės pakėlimo į hierarchiškai aukščiausios socialinio „elito“ grupuotės rangą, kuriai leistina tas, kas yra peikiama arba neleidžiama biologiškai ir psichiškai sveikiems, lytinės priklausomybės ir seksualinės orientacijos atžvilgiu, žmonėms [41].
O toks paskelbimų ir nutylėjimų išsiskyrimas – psichtrockizmo išraiška.
Bet gali kilti klausimai:
koks pagrindas yra būtent tokiai, neturinčiai alternatyvos, nutylėjimų traktuotei?
Kodėl tokia nutylėjimų traktuotė – tai ne šmeižiantis „homofobų“ išsigalvojimas, neturintis realaus pagrindo gyvenime, o pati gyvenimo realybė?
Atsakymas į šiuos klausimus paprastas, jis išplaukia iš žmonių visuomenių istorijos.
„Vienas iš mitų, apie ginčą tarp dviejų dievų-brolių, Horo ir Seto, už teisę paveldėti jų tėvo Ozyrio sostą, pasakoja, kad pertraukos tarp teismo posėdžių metu, gudrusis Setas įkišo savo pasistojusį bybį Horui tarp sėdmenų. Horas surinko Seto sėklą į delną ir nuėjo skųstis savo motinai Izidei: „Pažiūrėk, ką padarė su manimi Setas!“ Įpykusi Izidė nukirto apdergtą Horo ranką ir pakeitė ją nauja, bet kai teismas vėl prasidėjo, Setas pareikalavo atiduoti jam sostą, remdamasis tuo, kad jis paėmė Horą „kaip vyras“ ir devyni dievai-teisėjai spjovė Horui į veidą ir išsprendė bylą prievartautojo Seto naudai: vieną kartą prarastas vyriškas orumas nebeatkuriamas. Tačiau, nepaisant to Setas netapo laimėtoju pilna šio žodžio prasme: Egipto valdymas buvo padalintas tarp dievų – Setas pradėjo viešpatauti viršutiniame Egipte, o Horas – žemutiniame” [42].
Aibė šaltinių praneša, kad Senovės Egipte (ir ne tik jame) paverčiant karo belaisvius vergais buvo naudojamas homoseksualinis smurtas jų atžvilgiu [43]. Homoseksualaus smurto vykdymas, vergvaldžių nuomone, turėjo prasmę, kadangi sulaužydavo vergo psichiką ir jo valią (jeigu jį buvo): vergas ir belaisvis (bevalis) – sinonimai. To pasekoje bevalis-vergas, su sužalota ir iškraipyta psichika užimdavo natūralią sau vietą pačioje socialinės piramidės apačioje. Netgi jeigu jį ir išlaisvintų, tai jis būdamas sužalotos psichikos nesugebėtų tapti pilnaverčiu laisvų žmonių visuomenės nariu.
Tam yra tiesioginė analogija ir gyvūnų pasaulyje. Beždžionių bendrijoje alfa-patinas lytiškai santykiauja su visomis patelėmis, su kuriomis užsinori; kiti patinai – lytiškai santykiauja su savo haremo patelėmis; paskutinis hierarchijoje – omega-patinas – homoseksualiai žaginamas kitų stipresnių patinų, o patelės jam neprieinamos. Toks pat yra ir „pažemintųjų“ statusas kriminaliniame pasaulyje praktiškai visame pasaulyje [44].
Kitaip sakant, visas pastarųjų dešimtmečių globalinis kultas, reikalaujantis iš visuomenės „LGBT“ bendruomenės „toleravimo“, perspektyvoje turi tikslą suformuoti psichologiškai palūžusią bevalę paklusnią vergų-belaisvių visuomenę.
Antrasis aspektas yra tai, kad žmogus, savo orumo pilnatvėje – tai neatmainomai žmoniško psichikos sandaros tipo atstovas [45], o ne instinktams pavaldus gyvulys, tegu ir išdresuotas šiokios tokios civilizacijos. Tačiau:
jeigu jis nepasiekė neatmainomai žmoniško psichikos sandaros tipo, tuomet jis yra pavaldus tiems patiems būties dėsniams, kuriems yra pavaldžios visos kitos mūsų planetos biosferos biologinės rūšys (beždžionių bandos-gaujos tipo elgsena, įpročiai ir socialinė hierarchija; teršia ten, kur prabėga; perteklinis, atsižvelgiant į ekologinės nišos talpumą, gimstamumas, su vėlesniu tam tikros populiacijos dalies sunaikinimu dėl vidinės rūšies konkurencijos ir ligų; elgsenos motyvacija stimulais, būdingais gyvūnų pasaulyje: „arba malonumai – arba skausmas, baimė, nemalonumai”, o ne gyvenimo prasme, išeinančia už fiziologinių ir buitinių poreikių patenkinimo ribų).
jeigu kultūra tokia, kai visi pasiekia neatmainomai žmonišką psichikos sandaros tipą iki jaunystės pradžios, tuomet visuomenė pereina prie gyvenimo paremto kitais būties dėsniais (savirealizavęsis žmogus – emociškai pilnavertis ir jo nuotaika nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, todėl hedonistinis „gyvenimo” būdas jam nėra priimtinas ir individas jam nėra pavaldus; tuo pačiu, sueitis negali būti noro „maloniai praleisti laisvą laiką” pasekmė, kadangi ji tampa šventu naujo Žmogaus – Dievo vietininko Žemėje pradėjimo aktu Meilėje, kas reikalauja iš būsimųjų tėvų kūniško ir dvasinio pasiruošimo kiekvienam pradėjimo aktui.
Atitinkamai šioms aplinkybėms, homoseksualizmas kaip reiškinys yra „būdingas tik gyvūnų pasaulyje” ir daugiau ar mažiau jame paplitęs, o istoriškai susiklosčiusiose žmonių visuomenių kultūrose tai – savotiškas beždžioniškos-pusžmogiškos globalios civilizacijos būklės konservantas.
Todėl:
„LGBT“-bendruomenės kėlimo į aukščiausio lygio socialinio „elito“ rangą politika, po visuomenės toleravimo kultu „LGBT“-istų atžvilgių pretekstu – viena iš fašizmo rūšių.
Atsižvelgiant į tai dar kartą pabrėžiame:
Biblinio žmonių pavergimo projekto šeimininkų ir vadeivų pirmaeilės svarbos tikslas yra ne vienvaldis pasaulinis viešpatavimas (ką daugmaž pajėgia suvokti pilka sąmonė), o kas kita (to kol kas didžioji dauguma nepajėgi suvokti be papildomų išaiškinimų [46]) – neleisti žmogui tapti Žmogumi – žmoniškos psichikos sandaros tipo atstovu – Dievo vietininku Žemėje.
Kitaip sakant, biblinio globalizacijos projekto šeimininkų ir vadeivų tikslas – kultūros išlaikymas tokiame lygyje, kuris garantuotai užtikrintų žmoniškos psichikos sandaros tipo nepasiekiamumą per visą žmogaus gyvenimą; o kultūros griūtis, dėl kurios prarandamas priėjimas prie protėvių pasiekimų – tai vienas iš „beždžionių planetos“ pertvarkymo į Žmonių Žemę profilaktikos būdų, bet jokių būdu ne regioninio ar globalaus mąsto tragedija. Vienvaldis pasaulinis viešpatavimas, jo realizavimas – tik priemonė, pasiekti aukščiau įvardintam tikslui.
Kaip ne kartą minėjome savo darbuose, viena iš globalių problemų, su kuria susidūrė biblinio žmonijos pavergimo projekto šeimininkai ir vadeivos yra tai, kad vienvaldžio pasaulinio viešpatavimo nepavyko pasiekti per tą istorinį periodą, kai per beveik nekintamą technologijų atžvilgiu pasaulį praeidavo daugybė žmonių kartų: kai, kažką išmokus, tų žinių ir įgūdžių pakakdavo visam gyvenimui, atjungus intelektą, nesinaudojant juo ir apie nieką negalvojant. Tuo tarpu kapitalizmas buržuazinio liberalizmo ideologijos pagrindu, kuris nors ir tapo globalizacijos XVII – XIX amžiais katalizatoriumi, pats pasidarė problema, pagimdydamas nesustabdomas vartojimo dėl vartojimo lenktynes ir globalią biosferos-ekologijos krizę. Užbaigti globalizaciją per kapitalizmo ir buržuazinio liberalizmo likvidavimą marksistinio projekto ir pasaulinės „socialistinės” revoliucijos pagalba taip pat nepavyko dėl to, ką padarė J.V. Stalinas. Užtat ir išliko problema kaip likviduoti kapitalizmą buržuazinio liberalizmo ideologijos pagrindu.
Šiandien daugelis aplinkybių rodo į tai, kad biblinio globalizacijos projekto šeimininkai ir vadeivos sprendžia ją bandydami privesti liberalizmą iki absurdo. Praradęs pradinę šiokią tokią moralę („protestantiškąją etiką“) ir pavirtęs į visišką teisinį nihilizmą, šiandieninis buržuazinis liberalizmas pasmerkia susinaikinimui jam ištikimas visuomenes, veikiamas biologinių ir sociokultūrinių būties dėsnių, kuriuos tos visuomenės ir jų valdantysis „elitas“ ignoruoja arba net nenutuokia apie jų egzistavimą. Tuo tarpu objektyvūs dėsniai – biologiniai ir sociokultūriniai, – kuriuos ignoruoja visuomenės ir jų valdantysis „elitas”, arba net nenutuokia apie jų egzistavimą, panaudojami ANONIMIŠKAI kaip ginklas prieš juos vykdomame kare.
Pagal šį projektą Europos čiabuviai, o taip pat ir istoriškai susiformavusios Šiaurės Amerikos ir Australijos tautos, turi degraduoti ir užleisti vietą atėjūnams, kurių kultūrai būdingas neigiamas požiūris į euro-amerikietiško tipo kapitalizmą. Tai turėtų išspręsti buržuazinio liberalizmo sukuriamas problemas, ir sudaryti biblinio projekto šeimininkams ir vadeivoms prielaidas realizuoti vergovinę globalizaciją [47]. „Hedonistinio pidorasingo“ įdiegimo politika – vienas iš vietovės išvalymo įrankių.
Tačiau be to dar yra ir „politinis pidorasingas“. Jo esmė pasižymi tuo, kad „politinis ir verslo-elitas“ valstybėje pakeičiamas pederastais, turinčiais politines ir verslo-ambicijas, kurių patenkinimas jų vertybių sistemoje yra svarbesnis, negu šiaip pidorasingas dėl malonumo: pidorasingas kaip juslinis malonumas (lygiai taip pat kaip ir alus) – skirtas beveidei miniai. Be to, pidorasingas tampa priemone, leidžiandžia patenkinti politines ir verslo-ambicijas, kadangi tai yra savotiškas slaptažodis, leidžiantis pakilti į tam tikrus minios-„elito“ sistemos socialinės hierarchijos lygius.
Gali kilti klausimas: O kodėl gi šiandieniniame istorijos etape pasidarė reikalingos būtent tokios „žaidimo taisyklės“ – taisyklės aukščiausiam „politiniam ir verslo elitui“ formuoti?
Daugelis politinių analitikų pripažįsta, kad pastaraisiais dešimtmečiais visuomenės tampa vis mažiau valdomos [48]. Tačiau mažai kas iš analitikų interpretuoja globalius procesus būtent kaip valdymo procesus, bet jeigu mažėja sistemą formuojančių komponentų valdomumo charakteristikos [49], tai taip pat sumažėja ir sistemos kaip visumos valdymo charakteristikos. Tačiau valdomumas – tai ne tik valdomo objekto charakteristikos, bet ir objektą valdančios sistemos charakteristikos.
Praeityje valdymas antvalstybiniame lygyje iš esmės buvo vykdomas manipuliuojant ideologijomis ir lyderiais. Biblinė masonija ir kitos slaptos organizacijos kitose kultūrose veikė tuose pačiuose rėmuose. Viena iš manipuliavimo priemonių buvo vyro instinktyviai sąlygoto psichologinio pavaldumo moteriai eksploatavimas (politikai po žmonos padu: Nikolajus II, B. Musolinis, M.S. Gorbačiovas). Aukštesnėse valdymo sistemos lygiuose šis instinktyviai sąlygotas vyro pavaldumas moteriai tapdavo problema, nes tuose lygiuose buvo reikalinga nepriklausoma nuo „bobiškų kaprizų“ užkulisinių politikų veikla [50]. Ši problema, esant nežmoniškiems psichikos sandaros tipams, galėjo būti sprendžiama tik dviem būdais: masturbacija (onanizmu) ir biseksualizmu, pirmiausia vyrų biseksualizmu, kadangi moterų politikių daug mažiau dėl biologinio ir sociokultūrinio pobūdžio [51]. Tačiau masturbacija (onanizmas) – mažiau pageidautinas, kadangi neskatina korporatyvumo, o biseksualizmas – pagimdo tam tikrą korporatyvumą.
Šiuolaikinis politinis pidorasingas – rodiklis, parodantys kad biblinio projekto šeimininkai ir vadeivos kuria naują globalinio valdymo sistemą. Šioje sistemoje aukščiausią lygį turi užimti biseksualai, kuriems nesvarbu, ką ir kaip vartoti lytinio akto aspektu (kuris tampą rituališkai privalomo pobūdžio, būdamas egregorinės magijos elementu), o žemesniame lygyje turi veikti šiaip pederastai. Likusi visuomenė, nesigilinanti į tai, kaip realizuojama pilna valdymo funkcija globalinėje civilizacijoje ir kiekviename iš kultūriškai skirtingų visuomenių ir valstybių, privalo būti tolerantiška biseksualizmui ir homoseksualizmui bei nuolatos papildyti pederastų ir biseksualų gretas, iš kurių toliau pasipildo aukščiausio „politinio ir verslo-elito“ gretos.
Tokia valdytojų kadrų korpuso formavimo sistema, perėjimo prie jos projekto iniciatorių įsivaizdavimu, turėtų pagerinti globalios civilizacijos valdomumą užtikrinus:
valdytojų korporacijos pavaldumą jos šeimininkams, dėl anksčiau susiklosčiusios struktūros ir psichikos algoritmikos perlaužymą homoseksualinės iniciacijos būdu;
jos vieningumą globaliu mastu: visų pirma – jusliniu-fiziologiniu bei psichologiniu homoseksualizmo ir biseksualizmo pagrindu, modifikuojančiu įtrauktų individų psichiką ir pagimdančiu atitinkamus egregorius.
Tuo pagrindu turi susiformuoti egregorinis antstatas iš psichtrockizmo skirtinguose jo ideologiniuose pavidaluose.
Visuomenių psichologinio spaudimo intensyvumo valdymas šia tema „būti pederastu / lesbiete – tai jėga“ – leidžia reguliuoti visuomenėje normalių lyties atžvilgiu žmonių ir „LGBT“-istų santykį, bei netiesiogiai – reguliuoti gimstamumą, tuo pačiu išlaikant žmoniją nežmoniškuose psichikos sandaros tipuose, tam kad neleisti jai tapti Žmonija.
Bet problemos buvimą visuomenė jaučia [52], o mes savo ruožtu tik paaiškiname iš kur ir kokiems tikslams šis politinis pidorasingas taip staiga išlindo. Būtent dėl to politinis pidorasingas, kokteilyje su psichtrockizmu, skirtinguose ideologiniuose pavidaluose, susilauks fiasko lygiai taip pat, kaip praeityje fiasko sulaukė biblinis projektas savo pseudoreliginėje versijoje ir marksistinis projektas. Reikalas tas, jog naujas globalizacijos etapas skiriasi nuo prieš tai buvusio tuo, kad jame globalizatorių tikslai nebėra slepiami, t. y. tie tikslai yra sąmoningi, o be to egzistuoja ir yra plėtojami alternatyvūs globalizacijos projektai [53]. Liko nedaug – pertvarkyti „beždžionių planetą“ į Žmonių Žemę.
TSRS Vidinis Prediktorius 2013 m. kovo 15 - balandžio 21 d. Patikslinimai 2013.04.27
Kolektyvinis vertimas į lietuvių kalbą 2013 liepa – rugsėjis Originalas http://dotu.ru/2013/04/22/threat-to-human-life/