1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika
Psichtrockizmas ir pidorasingas – pavojus žmonijos egzistavimui · перевод (Lietuvių) · раздел 2 из 4
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika
Psichtrockizmas tai – beatodairiškai įžūli savikliova, pretenduojanti realizuoti save politikoje, neįgijus nei būtinų žinių, nei įgūdžių. „Aš – vienintelis ir be jokios alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir valdyti jį jo paties vardu [2]“ – toks pradinis dorovinis-etinis psichtrockizmo principas demonstruoja bendro satanizmo principo „Aš geresnis, negu jie, ir todėl Aš turiu teisę, o jie privalo...“ [3] porūšį ir konkrečią išraišką.
Šis principas – bendras visoms minios-„elito“ kultūroms. Tačiau kiekviena iš minios-„elito“ kultūrų, kokiomis yra visos be išimties istoriškai susiklosčiusios ir konfesionaliai sąlygotos šiuolaikinės kultūros, yra savita tuo, kaip joje palaikoma ir iš kartos į kartą atgaminamas minios-„elitarizmas“. Šitas savitumas išsireiškia per atitinkamos kultūriškai savitos visuomenės arba socialinės grupės mentalitetą, o taip pat – sociologinį mokslą ir jo gimdomas teorijas (ideologijas).
Dalis visuomenės ideologijas priima taip, tarsi jos būtų koncentruota išminties išraiška, t. y. objektyvi tiesa, nepriklausanti nuo žmonių subjektyvizmo [4]. Ir jei ideologijos visuomenėje randa pasekėjų, tai neišvengiama, kad kurio nors iš psichtrockistų „Aš – vienintelis ir be alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir juos valdyti“ savivertė bei, kokia bebūtų, jo intelektualinė galia – susiranda tą ar kitą ideologiją ir panaudoja ją kaip kiautą savo saviraiškai politikoje bei ją lydinčiame politikavime.
Dėl to, kad, visų pirma, ideologijos (teorijos) skirtingos ir ne visame suderinamos tiek viena su kita, tiek ir su objektyvia Tiesa-Teisybe, o visų antra, principas, kurio veikiamas individas tampa psichtrockistu, numato kad išmintis yra vienintelė (tai būtent tik jo paties „išmintis“), psichtrockizmas, kaip socialinis reiškinys visuomet yra vidujai konfliktiškas. Be to, konfliktas jo viduje vyksta dviejuose lygmenyse:
1) tarpusavyje nesuderinamų ideologijų (teorijų) – kultūrinių psichtrockizmo kiautų lygmenyje – tai būdinga globalaus lygio procesams ir pasaulėžiūros atžvilgiu nevienalytėse kultūriškai savitose visuomenėse;
2) asmeninių konfliktų lygmenyje, tokia tema „kuris iš psichtrockistų (prisidengiančių ta pačia viena arba skirtingomis ideologijomis) turi geriausias vadeivos savybes ir todėl yra pats išmintingiausias [5].“
Prie šių dviejų vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo lygių galima pridėti dar vieną: trečią – nuosavą daugiau ar mažiau išreikštą šizofreniją psichtrockisto psichikoje, darančią jo asmeninės psichikos algoritmiką vidujai konfliktiška.
Vienok asmeninė šizofrenija psichtrockizme yra galima tik kai kuriose ganėtinai apribotuose rėmuose, kadangi išėjęs už jų individas nebegali būti ne tik vadu, bet tampa neįgalus palaikyti jokios, kokia ji bebūtų, socialinių ryšių sistemos, aprūpinančios jo gyvenimą, ir todėl jam pasidaro reikalinga artimųjų arba psichiatrų globa[6]. Nepaisant to, tam tikras asmenybės psichikos „šizoidiškumas“ gali būti prielaida tam, kad individas taptų pilnaverčiu psichtrockistu (tai bus paaiškinta žemiau).
Kiekvienos stabilios ideologiškai savitai apiformintos psichtrockizmo atšakos ribose bet kuris trockistas vadovaujasi (sąmoningai arba nesąmoningai) principu „kai aš teisus, o teisus visuomet aš...“, vienok – atsižvelgiant į reikalavimą laikytis „nuomonių išsakymo disciplinos“ pagal hierarchiją (pradedant nuo „antrosios eilės vadų“ lygmens ir einant žemyn[7]).
Todėl vidiniai konfliktai savitai apipavidalintos psichtrockizmo atšakos rėmuose gali kilti visų pirma kaip pasekmė, kažkam vienam arba grupovuchos principu pažeidus „hierarchinę nuomonių discipliną“. Tačiau konfliktai dėl „nuomonių disciplinos“ gali turėti skirtingą pobūdį:
kai kuriuose jų gali išsireikšti kovą už tiesą ir ideologijos (sociologinės teorijos) apvalymą nuo įvairaus pobūdžio klaidų ir išankstinio melo;
kituose gali išsireikšti kova už kažkieno hierarchinio statuso pakeitimą (paauštinimą arba pažeminimą), nieko bendro neturinti su tiesos paieškomis ir ideologijos (sociologinės doktrinos) apvalymu nuo klaidų ir išankstinio melo (ši kova gali vykti tiek remiantis įsisąmonintu siekiu pakelti savo hierarchinį statusą ar tapti vadu, arba pažeminti kažką hierarchijos pakopose, tiek remiantis nesąmoningais tos pačios krypties elgesio automatizmais);
pirmas ir antras (kova už tiesą ir ideologijos grynumą bei kova už hierarchinį statusą) gali persipinti pačiais keisčiausiais pavidalais [8].
Tokia motyvų ir jų išraiškos psichtrockistų veiksmuose maišatis išmuša iš pusiausvyros žmones, kurie neįvaldę veiksmingos pažintinės-kūrybinės kultūros, ko pasekoje jie tampa įtraukti į psichtrockistinę politiką arba negali jai efektyviai pasipriešinti. TSRS istorijoje tai akivaizdžiausiai išsireiškė visuomenės reakcijoje į XX suvažiavimą [9].
Be to, ideologiškai skirtingai apipavidalintos psichtrockizmo atšakos pasmerktos ideologiniams tarpusavio konfliktams dėl tiesos reiškimo ir dėl kiekvienoje jų egzistuojančių klaidų bei išankstinio melo; o sudarant įvairaus tipo strategines ir taktines sąjungas, (tame tarpe, tarp vienos partijos frakcijų ir tarp skirtingų politinių partijų) – neišvengiami ir konfliktai dėl vadovavimo tokioje sąjungoje[10].
Tokia, būdinga psichtrockizmui, individualios ir kolektyvinės psichikos algoritmika, iškelia aibę klausimų:
Ar psichtrockizmas gali prisidengti sociologine teorija (ideologija), adekvačiai išreiškiančia objektyvią Tiesą-Teisybę?
Jeigu gali, tai kame ir kaip jis tokiu atveju išsireiškia?
Jeigu sociologinė teorija (ideologija) kažkuo neadekvati (t.y., turi klaidų ir galbūt išankstinio melo), tai ar visuomet (visais be išimties atvejais) ir kaip tokioje teorijoje bei politinėje jos pritaikymo praktikoje pasireiškia psichtrockizmas?
Atsakymą į šiuos klausimus apibrėžia supratimas apie pažinimo ir kūrybos metodologiją, kuria remiantis – nepriklausomai nuo deklaracijų – pateikiami atsakymai į juos. Šiuose užrašuose mes nesiimsime dėstyti pažinimo teorijos [11], o tik pažymėsime kai kurias, naudojimo praktika su ja susietas, aplinkybes.
Visų pirma – principas „praktika – tiesos kriterijus“ yra universalus teisingumo kriterijus, apimantis visas žmonių visuomenės veiklos sritis, įskaitant ir religingumą, o svarbiausia – galintis veikti ir užbėgant už akių kokių nors galimybių realizacijai [12].
Teorijų (ideologijų) atveju tai reiškia, kad jeigu teorija teisinga, tai su ja suderinti veiksmai būtinai atves prie pažadėtų toje teorijoje rezultatų. Jeigu pažadėti rezultatai nėra pasiekiami, tai reiškia:
arba teorija kažkuo klaidinga [13],
arba veiksmai ne pilnai atitiko teoriją,
arba buvo ir tai, ir tai.
Priėjimas prie informacijos, kuri yra būdinga bet kuriai teorijai (ideologijai), kiekvienoje iš jų įgyvendinamas dviem būdais:
informacija, pateikiama viešai, remiantis vienareikšmiškai suprantamais (tame tarpe ir daugybiniais [14]) žodžių ir simbolių, naudojamų dėstant teoriją (ideologiją), apibrėžimais.
informacija, esanti pagal nutylėjimą, kuri tam tikru būdu objektyviai (santykinai-algoritmiškai) neatsiejamai surišta su informacija, pateikiama deklaratyviai, ir papildo pastarąją [15].
Paskelbimas tai – tekstas arba žodinė suprantama kalba. Teksto ilgis (apmąstytos kalbos trukmė [16]), prie tam tikros asmeninės minčių reiškimo kultūros, apsprendžia gyvenimiško reiškinio ar projekto aprašymo detalizavimo lygį. Todėl riba „paskelbta – nutylėta“ bendru atveju yra paslanki ir jos padėtį kiekvienu konkrečiu teorijos dėstymo (arba taikymo) atveju diktuoja praktikos poreikiai arba aplinkybės: kažkam, kad suprastų, kaip ir ką daryti, užteks dviejų – trijų frazių, o kažkam bus būtina išnagrinėti daugiatomį traktatą – viskas priklauso nuo asmeninio pasiruošimo lygio tam momentui, kai susiduriama su reikalu.
Tačiau nepriklausomai nuo teksto ilgio, vienas iš klausimų – nutylėjimų, lydinčių deklaracijas, atskleidimas. Atrodytų, čia visiška laisvė. Vienok, dėl to kad: 1) Pasaulis ir jo fragmentai tai – meterijos-informacijos-saiko (mato) vienybė, o saikas (matas) santykyje su informacija – tai jos kodavimo sistema, o santykyje su materija – jos galimų būsenų ir perėjimų iš vieno būsenos į kitą matrica, ir dėl to, kad 2) vienas iš dialektikos, kaip meno siekti tiesos iškeliant klausimus ir surandant į juos atsakymus, pagrindų yra saiko jausmas [17], - adekvačiame gyvenime nutylėjimų atskleidimo laisvė yra iliuzinė [18]; jeigu kas nors tvirtina, kad nutylėjimo atskleidimo laisvė yra neribota, tai tie, kas sutinka su tokia nuomone, pasmerkti kažkurią nutylėjimų dalį atskleisti neadekvačiai, ir neadekvatumas bus demaskuotas principu „praktika – tiesos kriterijus“, ką gali sekti vienokie ar kitokie nuostoliai.
Jeigu deklaracijos neprieštarauja saikui (matui) (t. y., įsipaišo į objektyviai atvirų būties galimybių matricą), tuomet teorija (ideologija) daugumai atrodo adekvati gyvenimui. Žvelgiant plačiau, teorijos (ideologijos) teisingumas išreiškiamas tuo, kad nutylėjimų atskleidimas pagal aukščiau pateiktus principus neprieštaringu būdu papildys anksčiau žinomas deklaracijas, ir bet kurioje ribos „paskelbta – nutylėta“ padėtyje teorija įsipaišys į objektyviai atvirų būties galimybių matricą, kas naudojantis teorija bus nuolatos patvirtinama principo „praktika – tiesos kriterijus“.
Vienok, galimi atvejai, kuomet nutylėjimų, objektyviai (dėl saiko (mato) objektyvumo) lydinčių deklaracijas, atskleidimas rodo, kad: 1) informacija, objektyviai esanti pagal nutylėjimą, nesuderinama su informacija, esančia pagal deklaracijas, ir 2) veiklos, vykdomos remiantis teorija (ideologija), algoritmikoje nutylėjimai turi aukštesnį prioritetą, nei deklaracijos, dėl ko, naudojant teoriją (ideologiją) praktiniams uždaviniams spręsti, yra realizuojami nutylėjimai, o deklaracijos arba apskritai nerealizuojamos, arba labiau prioritetinių nutylėjimų realizacija didesniu ar mažesniu mastu nuvertina tai kas realizuota remiantis deklaracijomis.
Toks tarpusavio santykių supratimas tarp: 1) gyvenimo kaipo tokio, 2) teorijos (ideologijos), 3) pažinimo ir kūrybos metodologijos (išsireiškiančios asmeninėje pažinimo-kūrybos kultūroje), 4) veiklos, teorijos (ideologijos) pagrindu, kurioje taipogi išsireiškia subjektyvizmas [19], - leidžia duoti vienareikšmiškai suprantamus atsakymus į aukščiau iškeltus klausimus apie psichtrockizmo galimybes prisidengti vienokiomis ar kitokiomis teorijomis ir galimybes išreikšti save jose bei veikloje jų pagrindu.
Visų pirma paaiškės, kad:
Psichtrockizmas, savo politinėje veikloje, gali ne tik prisidengti adekvačiomis gyvenimui teorijomis, tačiau ir pats gali gimdyti teorijas ir atskirus teorinius dėsnius (deklaracijas), adekvačias gyvenimui, ką patvirtina jų atitikimas praktikoje faktams ir realaus gevenimo įvykiams.
Paties L.D. Bronšteino (Trockio) kūrinių palyginimas su realiu gyvenimu rodo, kad daug kas iš jo teorinio palikimo, užfiksuoto tekstuose deklaracijų lygiu, buvo patvirtinta faktų ir gyvenimo įvykių [20]. Tas pats galioja ir pagrindiniam kito psichtrockisto, A. Hitlerio, kūriniui – „Mano kova“ („Mein Kampf“): jeigu tai būtų buvę viso labo išimtinai rafinuoti kliedesiai, neturintys nieko bendro su gyvenimu, tuomet Trečiasis reichas tokiu pavidalu, kokį jis įgavo iki Miuncheno suokalbio (1938 09 30) momento, pagal nutylėjimą davusio startą XX amžiaus antrajam pasauliniam karui, nebūtų buvęs sukurtas dėl neegzistuojančio socialinio palaikymo hitlerizmui.
Tačiau, jeigu kreipsimės į nutylėjimų analizę, tuomet paaiškės, kad informacija pagal nutylėjimą, objektyviai lydinti deklaracijas, politikos, vykdomos remiantis tekstais, algoritmikoje neigia deklaracijas ir turi aukštesnį prioritetą [21].
Tai lietė žinomų psichtrockistų kūrinius. O kas bus tuo atveju, jeigu teorija adekvati gyvenimui deklaracijų lygyje, o nutylėjimų atskleidimas, pagal aukščiau išdėstytus dialektikos meno principus, veda tik link adekvačios teorijos detalizavimo, tačiau neišaiškina nesuderinamų nutylėjimų ir deklaracijų?
Tokiu atveju psichtrockizmas išsireikš tuo, kad:
Taip vadinamo „teorijos (ideologijos) vystymosi“ eigoje, pirmajame etape jis į deklaracijas pakišinės nesuderinamus su jomis nutylėjimus. Tai atliekama sinonimiškai perdarant tekstą, atseit turint tikslą supaprastinti geresniam supratimui, arba atvirkščiai – atseit, turint tikslą toliau detalizuoti teorijos teiginius praktinio panaudojimo poreikiui patenkinti. Antrajame etape nutylėjimai, įdiegti sinoniminio teksto perdarymo būdu, psichtrockizmas transformuojasi į deklaracijas. Kažkurį laiką lygiagrečiai egzistuos du deklaracijų rinkiniai, objektyviai nesuderinami vienas su kitu. Kuomet jų nesuderinamumas apsinuogins (arba siekiant to išvengti), trečiajame etape nereikalingos tuo metu ir konstruojamoje politinėje perspektyvoje deklaracijos bus arba išimtos, vienokiu ar kitokiu pretekstu (pavyzdžiui, „prarado aktualumą dėl istorinio proceso vystymosi“), arba bus išstumti iš bendro naudojimo ir nukeliaus į archyvą su grifu „patikimiems specialistams“, to prielaida yra šitų deklaracijų nereikalingumas miniai, aklai tikinčiai vadais-pischtrockistais.
Būtent šitaip praeityje Mozės, o po kurio laiko ir Kristaus, mokymai buvo transformuoti į istoriškai realių sinagogų, Kristaus vardo bažnyčių ir biblinės masonijos tikėjimus [22].
Tokio paties pobūdžio performatavimo metu P.F. Lesgafto (1937 – 1909) pedagoginė sistema buvo suvesta į sportą, kurio priešininku (dėl jo įvairiapusiško pavojaus patiems sportininkams ir visuomenei) buvo patsai Piotras Francevičius, ir neįleista į mokyklinio švietimo pedagoginę praktiką, ką iki šiol lydi didelė žala mokinių kūno ir psichikos sveikatai, ir kaip pasekmė – žala ir suaugusiųjų visuomenei [23].
Praktinėje veikloje, vykdomoje remiantis pakankamai gera (nutylėjimų ir deklaracijų suderinamumo aspektu) teorija (ideologija), žodžiai, psichtrockistų sakomi publikoje, skirsis nuo jų darbų – tiek atliekamų slapta, tiek ir viešai – dėl derinamų prie teorijos jai nebūdingų nutylėjimų ir sinoniminio deklaracijų perdarymo, įvedant „paaiškinimus“, atseit „strategija – tai viena, o taktika – tai kita“, „tikslą pateisina priemonės – tai apskritai, o politinėje konkretybėje – tikslas pateisina priemones“ ir panašiai.
Tačiau psichtrockizmas teikia pirmenybę reikšti save teorijose (ideologijose), kuriose nutylėjimai iš anksto yra tokie, kokių jam reikia siekiant savo užsibrėžtų politinių tikslų ir automatiškai turi aukštesnį prioritetą, negu nesuderinamos su nutylėjimais deklaracijos, kurios būtinos tik masių (minios) įtraukimui į politinį procesą, inicijuotą arba „pabalnotą“ psichtrockizmo. Atitinkamai šiam kriterijui, „mraksizmas“ – iš anksto psichtrockistinis mokymas, ką mes parodėme dar 1998 metais darbe „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj“ [24]„.
Ir būtent ši aplinkybė leidžia išvysti L.D. Bronšteino (Trockio) ir J.V. Džiugašvilio (Stalino), trockizmo ir bolševizmo konflikte tai, apie ką nutyli mūsų dienų psichtrockistai, pradedant iškiliu „destalinizatoriumi“ N.K. Svanidze ir baigiant smulkiais publicistais.
J.V. Stalinas visą savo gyvenimą „kūrybingai vystydamas“ „mraksizmą“ kaip teoriją, diegė į jį kaip deklaracijas bei nutylėjimus bolševizmo nutylėjimus apie „žmogaus žmogumi“ eksploatacijos išnaikinimą ne tik lozunguose, bet ir gyvenimo praktikoje, tame tarpe ir išnaikinimą nacionalinio bei religinio asmenybių bei visuomenių engimą [25]. Ir praktinę politiką jis vykdė atitinkamai su marksizmo deklaracijomis, slopindamas objektyviai būdingus šiam (marksizmui) nutylėjimus sistemišku () „einamojo momento“, perspektyvų ir politinio kurso aiškinimu atitinkančiu su bolševizmo etika ir dorove. Deklaracijų lygmenyje nebuvo prie ko prikibti – marksizmas grynu pavidalu; taip tęsėsi tol, kol savo darbe „Ekonominės socializmo TSRS-oje problemos“ J.V. Stalinas „nedavystė“ marksizmo iki jo susinaikinimo [26]:
„... mūsų prekių gamyba iš esmės skiriasi nuo prekių gamybos kapitalizme“ [27].
Iš tikrųjų taip ir buvo, kadangi mokesčių-dotacijų mechanizmas buvo orientuotas į kainų mažinimą augant gamybai [28], o ekonomika vystėsi socialinio-ekonominio šalies plano rėmuose ir užtikrino paskelbto politinio kurso realizaciją.
Ir po pateiktos frazės J.V. Stalinas tęsia:
„Dar daugiau, aš manau, kad būtina atmesti ir kai kurias kitas sąvokas, paimtas iš Markso „Kapitalo“, ... dirbtinai klijuojamas mūsų socialistiniams santykiams. Aš turiu omenyje, tarp kitko, tokias sąvokas kaip „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ produktas“, „būtinas“ ir „pridėtinis“ laikas. ( ... )
Aš manau, kad mūsų ekonomistai privalo pabaigti su tuo neatitikimu tarp senų sąvokų ir nauja padėtimi mūsų socialistinėje šalyje, pakeisdami senas sąvokas naujomis, atitinkančiomis naują padėtį.
Mes galėjome pakęsti šį neatitikimą iki tam tikro laiko momento, tačiau dabar atėjo metas, kai mes privalome, pagaliau, likviduoti šį neatitikimą“ [29].
Visos J.V. Stalino įvardintos sąvokos – susivaidenusios K. Marksui arba jo išgalvotos fikcijos; fikcijos – dėl jų metrologinio nepakankamumo. Pateiktos ištraukos – tai mirties nuosprendis marksistiniam projektui, vykdomas Istorijos. S.E. Kurginiano ir kitų bandymai jį reanimuoti pavadinus „Raudonuoju projektu“ ir J.V. Stalino „istoriniu reabilitavimu“ [30], nesukuriant gyvybingos sociologijos (įskaitant ir ekonominę teoriją) – vienas iš psichtrockizmo veidų mūsų dienomis.
„Mraksizmas“ – iš anksto psichtrockistinis mokymas dėl to, kad jo nutylėjimai nutaikyti į įgyvendinimą nekontroliuojamos valdžios virš minios, vardu tos pačios minios, papirktos marksizmo deklaracijų. Tas pats liečia ir sociologiją esančią Biblijoje, nors joje deklaruojama „elito“ valdžia – atseit nuo Dievo.
Tačiau greta tokio tipo mokymų, žmonijos istorijoje buvo ir yra daugybė sociologinių teorijų (ideologijų), kurios laikosi vienų ar kitų klaidingų nuostatų, arba yra klaidingos apskritai, nors jose ir nematomas tas faktas, kad jos būtų buvę iš anksto tikslingai konstruotos sprendžiant klausimą, kaip įgyvendinti valdžią virš minios, jos pačios vardu arba Dievo vardu, kaip kad tai galima išryškinti „mraksizme“ ir Biblijoje. To pavyzdys – L.N. Gumiliovo etnogenezės ir „pasionarumo“ teorija: etnogenezė istorijoje vyko ne kartą, vienok jos aprašymas pateiktas L.N. Gumiliovo – metrologiškai nepakankamas, o „pasionarumas“ – iš principo savo terpėje nepažinus „daiktas savyje“ [31]. Koks psichtrockizmo požiūris į tokio pobūdžio teorijas?
Istorija rodo, kad psichtrockizmas ir jas „pasikiša“ po savo politinių uždavinių sprendimais. Ir dar tuo pačiu, socialinės-politinės aplinkybės gali susiklostyti taip, kad psichtrockizmas tamapa suinteresuotas tuo, kad tokio pobūdžio teorijų visuomenėje būtų daugėliau. Taip vyksta tuomet, kai kadaise monopoliškai viešpatavusi teorija (ideologija) praranda valdžią visuomenėje, o užkrauti naująjį monopolizmą nepavyksta. Tokiu atveju, manipuliacija nuomonėmis organizuojama pagal principą „daugiau nesąmonių – gerų ir įvairių“: svarbiausia, kad minia neužduotų sau klausimo, kas šioje vieną kitą neigiančių nuomonių įvairovėje yra teisinga, o kas – iš anksto žinoma, kaip netikra, arba praranda teisingo statusą atitinkamose aplinkybėse. Kaleidoskopiškos pasaulėžiūros ir pasaulio supratimo paplitimas visuomenėje, žmonėms neturint dialektinio pažinimo kultūros, sudaro kultūrinę terpę labiausiai palankią psichtrockizmo plitimui ir jo įgyvendinamos valdžios visuomenėje.
Paskutinį kartą mes tai stebėjome TSRS-oje persitvarkymo metais, kuomet M.S. Gorbačiovo – A.N. Jakovlevo klika diegė „nuomonių pliuralizmą“, po ko A.N. Sobčiakas, S.M. Šachrajus ir Ko įtvirtino šią padėtį nūdien galiojančios Rusijos federacijos konstitucijos 13.1 ir 13.2 straipsniuose [32]. Toks pat „nuomonių pliuralizmas“ miniai kultivuojamas ir buržuazinės-liberaliosios demokratijos šalyse. Viešpataujant minioje „nuomonių pliuralizmui“, minia – dėl jos metodologinio neraštingumo (pirmasis apibendrintų valdymo priemonių prioritetas) nepajėgi išaiškinti šiame „pliurpalizme“ tos tendencijos ir jos teorinio-ideologinio pagrindimo, kurią vienintelę palaiko ir vysto vykdoma valstybės ir antvalstybinių jėgų politika.
Tačiau psichtrockizmas – ne vienintelis teoretiškai-ideologiškai visaėdis socialinis reiškinys.