Notes
Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą… · перевод (Lietuvių) · раздел 9 из 9
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
Notes
„Laikas. Apie Leniną pradedu pasakojimą“ (V.V. Majakovskis. Poema „Vladimiras Iljičius Leninas“).
Pjero Kurtado epigrafas Edgaro Moreno knygai „Apie TSRS prigimtį. Totalitarinis kompleksas ir naujoji imperija“ (rusiškas leidimas – Maskva, „Nauka dlia občestva“, 1995 m.; prancūziškas leidimas – Fayard, 1983 m.).
Rusijos socialdemokratų-bolševikų-komunistų partijos pavadinimo metamorfozė nuo pat jos įkūrimo Rusijos imperijos laikais iki šiandieninės, tebeegzistuojančios Rusijos federacijoje.
D. Volkogonovas – generolas-politdarbuotojas buvęs karinės istorijos instituto direktorius. Persitvarkymo metais išleido kelias knygas, kuriose apie J.V. Stalino veiklą ir apie patį J.V. Staliną išreiškė išskirtinai neigiamą nuomonę. R. Kosolapovas – etatinis politdarbuotojas, buvęs pagrindinis teoretinio TSKP žurnalo „Komunistas“ redaktorius. Po TSRS žlugimo tęsia politinę veiklą. Paruošė leidybai paskutiniuosius J.V. Stalino raštų rinkinio tomus (14, 15, 16 išleisti 1997 m. Maskvoje, leidykloje „Pisatel“), kurių leidimas buvo sustabdytas, dar tebesant gyvam „visagaliui diktatoriui“. J.V. Stalino veiklą bendrai vertina teigiamai.
Rusiškai „są-ŽINĖ“ - «со-ВЕСТЬ»: bendras, tarpusavio (susi)žinojimas. Šiuo atveju abidvi giminingos kalbos išsaugojo ne tik panašią žodžio sandarą, bet ir vienodą semantiką.
Marksizmas pagrindinę kapitalizmo priešpriešą charakterizavo kaip prieštarą tarp darbo kolektyvinio pobūdžio ir produkcijos nusavinimo asmeninio pobūdžio. Tačiau marksizme naudojamasi iš esmės neteisingu terminu: „visuomeninis darbo pasidalinimas“, nors realybėje egzistuoja visuomeninis vienasmenio (personalinio) darbo susivienijimas.
Būtent šia aplinkybe yra grindžiama nuomonė, kad „komunizmas – tai specifinis žydiškas išradimas, svetimas ir priešiškas visoms likusioms kultūroms“.
„Bolše“ [больше] rusiškai reiškia „daugiau“, atitinkamai, bolševikus lietuviškai reikėtų vadinti „daugumiečiais“; „menše“ [меньше] – mažiau, iš ko kilo oponuojančios jiems RSDDP frakcijos – menševikų pavadinimas.
Mes siūlome lyginti visas išlaidas skirtas aprūpinimui ir išlaikymui, kadangi būtent tai atspindi realią padėtį visuomenėje. Kokia prasmė lyginti šalies prezidento ir tekintojo algas? Juk prezidento šeimos išlaikymas įtrauktas į valstybinį biudžetą, o tekintojo šeimos išlaikymas – ne. Tuo tarpu, bet kurio socialinio sluoksnio šeimos išlaikymo kaštų analizė leidžia įvertinti ne tik išlaidas iš jos pačios pajamų ir santaupų, bet ir tam skirtas kitų, pašalinių fizinių bei juridinių asmenų išlaidas.
Žr. jo knygą „Pirmykštė kultūra“ (“Первобытная культура”, Maskva, 1989 m.). Tai 1897 m. rusiško leidimo perleidimas, išėmus vieną skyrių, skirtą matematinėms pažiūroms pirmykštėse bendruomenėse.
Panduris – tristygis gruzinų liaudies instrumentas, panašus į liutnią.
Žodžiai, atėję į visuotinį vartojimą F. Engelso dėka, išsakiusio juos vienoje iš kultinių marksizmo knygų – „Anti-Diuringe“.
Marksistinėje terminologijoje – metafizinės filosofijos, kur viskas pasakyta kartą iš amžiams visiems gyvenimo atvejams.
Pagal bažnytinių knygų aktų įrašus, J.V. Stalinas gimė 1878 m. gruodžio 6, o ne 1879 m. gruodžio 21.
Jie negali susivienyti būtent dėl jų filosofijų citatinio-dogmatinio pobūdžio ir jų metodologinio ap(s)ipjaustymo. „Pjautuvu per kiaušus“ – tipinis mitologinis epizodas. Pjautuvas – apipjaustymo simbolis – visoje marsistinėje simbolikoje, nors pateikiamas atseit kaip valstiečių darbo įrankis. Tačiau kodėl tuomet ne arklas, eliminuojantis tokią dviprasmybę? Ir su kūju ne ką geriau: masonų plaktukas simbolikoje – panašus, bet jokiu būdu ne kūjis: kūjis be priekalo – taip pat nevaisingumo simbolis.
“Экономические проблемы социализма в СССР”, Valstybinė politinės literatūros leidykla.
Sisteminis kainų mažinimas atitinkamai augant gamybai ir paklausos patenkinimui – sisteminė TSRS ekonomikos sąvybė, kurią pakartoti neįmanoma jokioje kapitalistinėje, feodalinėje ar bet kurioje kitoje vergovinėje ekonomikoje.
Bundas – išvertus iš jidiš „sąjunga“, išskirtinai žydiška kryptis XX a. pradžios socialdemokratijoje. 1898 m. žydų „Bundas“ – vienas iš RSDDP steigėjų pirmajame suvažiavime, po kurio, nuo 1903 m. – „autonominė organizacija“. Nuo 1906 m. atnaujino „autonominės organizacijos“ statusą. 1912 m. 6-oje (Paryžiaus) konferencijoje bundiečiai buvo išmesti iš RSDDP. Po to bundas egzistavo savarankiškai, vykdė kažkokią judo-internasictinę veiklą iki 1917 m.; palaikė Laikinąją vyriausybę po purimo revoliucijos (vasario revoliucijos laikas buvo priderintas prie judėjų šventės Purimo – skirto senovės Persijos valstybės sunaikinimui); rėmė kontrevoliucines jėgas po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, 1920 m. liovėsi kovoti prieš Tarybų valdžią. (Kam gi kovoti prieš tą Tarybų valdžią? Tuo metu trockistai – judo-internacistai – klestėjo, praktiškai vienvaldžiai kontroliuodami aukščiausius partinius ir – pagal ideologizuotos visuomenės sąrangos principus – centrinės ir vietinės valdžios organus, tame tarpe ir ginkluotąsias pajėgas bei „žydiškojo gestapo“ (VČK) struktūras. T.y. internasictiniam bundui tuo periodu tai buvo „sava valdžia“); ir 1921 m. pasileido, po ko dalis jo narių buvo priimti į RKP(b).
Buvo įvykdytas 1937 m.
Tuo metu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį.
Kažkodėl inteligentija nenagrinėja versijos, kad V.M. Bechterevas buvo sunaikintas 1927 m. trockistų būtent todėl, jis nenustatė J.V. Stalinui psichinio susirgimo diagnozės. O juk tokia versija bendrame globaliame-istoriniame kontekste Bechterevo žūtį paaiškina kur kas geriau, negu versija apie jo sunaikinimą J.V. Stalino įsakymu. Dykinėjantiems ir veltėdžiaujanties subjektams, nežinantiems daugelio dalykų, atrodo beprotiškas ir neteisingas elgesys to, kas apie juos žino, bet dėl kažkokių priežasčių nemato būtinybės apie juos kalbėti tiesiai arba paaiškinti visus savo veiksmų motyvacijos sluoksnius. Jeigu jie nebūtų dykinėtojai, matytų ir žinotų, suprastų tai, ką matė ir žinojo, suprato Stalinas, tuomet jie būtų visiškai kitos nuomonės ir apie jo psichinės sveikatos būklę, ir apie tėvynainės bei užsienio psichiatrijos ir psichoanalitikos būklę, ir apie mūsų visuomenės ir ypač inteligentijos dorovinės sveikatos būklę. 14-ojo J.V. Stalino Raštų rinkinio pratarmėje R. Kosolapovas parašė tokią pastraipą: „Lenktyniaudami Stalino šmeižime, „demokratai“ galiausiai nusileido iki pasažų apie menamą jo nepakaltinamumą. Neminėsiu čia atskirų rašytojų ir publicistų, kurie mankštinosi šiame bare iki visiško sąžinės praradimo. Tačiau žymų vaidmenį šiame šabaše suvaidino ir mokslininkai, visų pirma akademikė N. Bechtereva, žymaus rusų gydytojo anūkė, kuri 8-ojo dešimtmečio pabaigoje leido sau pareikšti, kad jos senelis po medicininės Stalino apžiūros pavadino jį paranojiku ir dėl to buvo nunuodytas. „Tai buvo tendencija apskelbti Staliną bepročiu, tame skaičiuje naudojantis ir atseit mano senelio pasisakymais, – paneigia save Natalija Petrovna 1995-ais metais, – tačiau jokio pasisakymo nebuvo, kitaip mes būtume žinoję. Senelį iš tiesų nunuodijo, tačiau dėl kitko. O kažkam prireikė šitos versijos. Mane pradėjo spausti ir aš turėjau patvirtinti, kad taip ir buvo. Man sakė, kad jie (kas tie „jie“? – mūsų klausimas cituojant) išspausdins, koks Bechterevas buvo drąsus žmogus, ir kaip žuvo, narsiai vykdydamas savo gydytojo pareigą. Kokią gydytojo pareigą? Jis buvo puikus gydytojas, kaip jis galėjo išeiti iš ligonio ir pasakyti, kad šis – paranojikas? Jis negalėjo to padaryti.“ („Argumenty i fakty“, 1995. Nr. 32, 2-3 psl.)“.
Nepatvirtina šio mito ir jo užsieniečių priešininkų nuomonė, dalis kurių buvo priversti tapti jo sąjungininkais. Nei Hitleris, nei Čerčilis, nei Ruzveltas negalėjo sau leisti ir nelaikė jo nei kvailiu, nei neišprusiusiu vidutinybe, o vertino jį kaip žymų valstybės vadovą ir globalios politikos reikalų meistrą.
Palyginimui – pasidomėkime, ką žino, kuo domisi, į ką gilinasi šiandieniniai mūsų „tyneidžeriai“.
Atitinkama, visi biblinių kultų tarnautojai visose valstybėse yra užsiėmę totalitarinės judėjiško rasizmo diktatūros įvedimu. Ir tame nėra skirtumo tarp Romos popiežiaus; Maskvos ir visos Rusijos patriarcho; visų armėnų katalikoso; pagrindinio Rusijos rabino Adolfo Šajevičiaus, kuris veidmainiškai vapa apie rusiško nacizmo pavojų, pats būdamas užkietėjęs žydų internacistas; pagrindinio Izraelio rabino Adino Štainzalco ir kitų smulkesnių hierarchų, ganančių skirtingų konfesijų nesusimąstančių apie Dievą tikinčiųjų bandas.
Ko nepasakysi apie šiandieninius seminarijų ir dvasinių akademinių studentus, esančius įsitikinusiais niekšais su iškreipta dorove, pasekoje jų bedieviško palaikymo tos nuomonės, kad šita bjaurastis perduoda tikrąją Dievo Tvarkos Atvėrimo išraišką
Palyginkite su tiesia ir aiškia esminio filosofijos istorijos klausimo formuluote, pateikta E.B. Teiloro.
Šito teiginio pagrindimas neįeina į šių užrašų tematiką.
„Aš toliau nebecharakterizuosiu kitų CK narių asmeninių savybių. Tik priminsiu, kad spalio mėnesio epizodas su Zinovjevu ir Kamenevu (spaudoje paviešino sprendimą apie ginkluotą sukilimą ir laikinosios vyriausybės nuvertimą: mūsų pastaba cituojant), žinoma nėra atsitiktinis, tačiau jis taip pat nelabai gali būti keliamas kaip asmeninė jų kaltė, kaip Trockiui nebolševizmas“ (V.I. Leninas, „Laiškas suvažiavimui“, 2 dalis). Jeigu „spalio epizodas“ ir „nebolševizmas“ negali būti keliami kaip asmeninė kaltė, tai gali reikšti tik vieną: įvardinti tuometinio CK nariai buvo zombiai, kurie vykdė ne savo valią, kadangi tokios neturi.
„Kultūringi“ žmonės, sudarantys „padorią visuomenę“, apie žydus negatyvia prasme nekalba. Biblinėje kultūroje tai yra būtent taip. Tačiau iš kur tokio požiūrio šalininkai ištraukė, kad biblinė kultūra – geriausia įmanoma ir apskritai vienintelė egzistuojanti kultūra. Žmonių, o ne žmogiagyvių, kultūroje darbais ir veiksmais išreiškti neigiamą požiūrį į biblinį projektą: sukurti globalią „elitinę“-vergovinę antižmogišką valstybę, – vienas iš žmogaus vertybinių rodiklių, nepriklausomai nuo to, ar žmogus kilęs iš žydų ar ne.
Stalinas, reikia manyti, tai žinojo, kadangi dar Gorio dvasinėje mokykloje iš graikų kalbos turėjo keturis.
Šiuolaikinė tėvavardžio forma, pasibaigianti „-ovičius“, oficialiuose dokumentuose buvo mažai vartojama.
Apie šios misijos turinį kalba aukščiau pateiktas jo jaunystės eilėraštis.
Šiame kontekste labai reikšmingas Stalino dukters – Svetlanos Alilujevos (Светлана Аллилуева) liudijimas. 2001 m. kovo 7 NTV kanalas laidoje, skirtoje Artiomo Boroviko (Артём Боровик) žūties aviakatastrofoje 2001 m. kovo 7 metinėms, pateikė ištrauką iš jo pokalbio su S. Alilujeva. Pateiktojo pokalbio fragmento esmė tokia: Kai Svetlana dar buvo mergaitė, ją auklėjo, kaip tuomet buvo priimta, „antireligine dvasia“: mokė, kad jokio Kristaus nebuvo, panašiai, kaip M.A. Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ M.A. Berliozas diegė tokią mintį I. Benamiui (Bezdomnyj). Tačiau J.V. Stalino bibliotekoje buvo įvairių autorių knygų apie Jėzų Kristų, ir Svetlana jas matė. Ji paklausė tėvo, kam gi šitos knygos, jeigu jokio Kristaus nebuvo? Į ką tėvas jai atsakė, kad buvo toks žmogus – Jėzus Kristus, kuris paliko žmonėms savo mokymą. Kuomet ji savo auklei pareiškė, kad Kristus buvo, - toji ėmė prieštarauti, kad nebuvo jokio Kristaus, kad visa tai prasimanymai, kaip ir reikalavo to meto „pedagogika“. Į tai Svetlana atsakė: tėtis sakė, kad buvo. Po šito auklė jau ir nebežinojo, ką ir kaip besakyti...
„Buvo vadovaujama“ nereiškia „buvo šventasis, kuriam nėra dėl ko papriekaištauti“.
Kaip žinoma, daugelis TSRS priešininkų priešpastato carizmo epochos kalėjimus vos ne kaip sanatorijas, lyginant su tarybinės epochos kalėjimais ir lageriais.
Šitas pavadinimo papildymas apie „klaidą trečiajame ženkle“ sąlygotas to, kad pagal Buničiaus to meto globaliosios politikos scenaristikos supratimą, Stalinas klydo manydamas užpulti Hitlerį trečiąją dieną po to, kai Hitleris užpuls Čerčilį, ko pasekoje visa Europa turėjo atsidurti TSRS sudėtyje. Tačiau priešingai šiems lūkesčiams ir ketinimams, Hitleris užpuolė TSRS ir pasienio kautynėse sunaikino dar nepasiruošusią mūšiams tarybinės kariuomenės grupuotę. Tikrovėje Stalinas ruošė šalį abiems Vokietijos agresijos variantams: ir tam, kad Hitleris užpuls Didžiąją Britaniją, ir tam, kad Hitleris užpuls TSRS. Antruoju atveju jis neatmetė ir ginkluotųjų pajėgų sutriuškinimo galimybės vakarinėse apskrityse. Ir tam kad išvengti galimų pasekmių, nutolusiuose nuo karinių veiksmų teatro šalies rajonuose, už Vokietijos aviacijos pasiekiamumo ribų, iš anksto, t.y. dar iki karo pradžios buvo paruoštos energetinių ir transporto komunikacijų sistemos, nuliniai pramoninių pastatų ciklai ir pan., kas ir leido evakuoti pramonę iš vakarinių sričių ir vydytigamybą „tuščime lauke“, kur jau buvo atvesta viskas, kas būtina pramonės darbui (Žr. Levas Isakovas „Stalino genijus“ – žurnale „Jaunoji gvardija“ nr 11-12, 1998 m.). Būtent dėl to TSRS galėjo 1942 m. antrą kartą apsiginkluoti po karinės ir gamybinės 1941 m. vasaros katastrofos. Laikantis išankstinio nusistatymo, kad Stalinas – gudrus ir žiaurus išsišokėlis, bet niekaip ne valstybės žmogus, žynys ir vadas viename asmenyje, kokių buvo nedaug per visą pamenamą istoriją, Buničius įtikėjo Stalino klaida ir jam toptelėjo išnagrinėti galimą globalios politikos scenarijų, kuriame Hitleris nutrauktų santykius su savo globėjais bei jų šeimininkais ir užpultų Didžiąją Britaniją (Operacija „Jūrų liūtas“), o Stalinas nepultų Vokietijos nei trečiąją, nei per sekančias dienas. Šis variantas kur kas įdomesnis, negu V. Rezuno ir I. Buničiaus išsigalvojimai apie operaciją „Audra“, kuriai už akių užbėgo TSRS užpuolimas pagal Barbarosos planą, jeigu suprasti, kad globaliuoju bolševizmo priešininku yra ne istoriškai beperspektyvus trumpalaikis germaniškasis nacionalvadizmas, o į kultūrą įaugęs tris tūkstantmečius valdantis judėjiškasis internacizmas.
„Dievas didis!“ – arabiškai, tačiau arabų kalbos dauguma ne arabų kilmės musulmonų nesupranta, dėl ko daugelis iš jų prilygsta papūgoms, nors Koranas – tiesa ir garbė Tam, Kas jį atsiuntė.
Bažnyčios skelbia bausmės ir atgimimo „evangelijas“, atmetamas Dievo Karalystės Evangelijos bei Korano: Koranas praneša, kad Visagalio malone paėmimas į Dangų užkirto bandymą nukryžiuoti. Bausmė vyko nesant aukos ir bausmės reginys žiūrovams tik pasivaideno (Koranas, 4:156, 157 sura). Gali būti, kad tolimesnis pasakojimas nustebins Biblijos garbintojus, tačiau jos tekste liko užfiksuoti koraniškojo liudijimo tikrumo patvirtinimai. Apaštalų raštai, - kaip pasekmė jų apsileidimo ir atsisakymo melstis su Kristumi Getsemanės soduose – liudija apie jų regėjimus, o ne apie tai, kas vyko realybėje. Šito tvirtinimo pagrindimą ir paaiškinimą žr. mūsų darbe „Link Dievovaldos...“ (“К Богодержавию…”). Tačiau vienas iš paaiškinimų trumpai: Dievas atleidžia žmonėms netgi jiems netikint (Koranas, 13:7 sura), dėl ko teisuolio nukryžiavimas apsėstųjų užganėdinimui – objektyvus blogis, kuriam Dievas neleido įvykti.
Kaip sakoma Sunoje, pranašui parodė „musulmoną“, kuris visas dienas leisdavo nuolatinėse maldose. Pranašas paklausė: „Kas jį maitina?“ - Brolis. - Brolis geresnis už jį... Ir kaip pasakyta Korane, Dievas – atleidžia žmonėms netgi jei tie netikėliai (13:7 sura).
„... jūs pakeitėte Dievo palikimą savo padavimais“ (Matas, 15:6).
Ir tai dar viena vieta Naujajame Testamente, kuri, kai yra išplėšiama iš bendro istorinio konteksto, apie kurį bažnyčios visuomet nutyli, reikalauja iš „krikščionio“, gyvenančio pagal bažnyčią, paklusti judėjiškam rasizmui ir jų palūkininkiškam viešpatavimui planetoje.
O iki sumaišties šalį privedę „elito“ darbai buvo šie: Borisas Godunovas įsaku apie draudžiamuosius metus 1580–90 metams atšaukė Jurijaus dieną („Юрьев день“ – Julijaus kalendoriaus lapkričio 26, viena iš dviejų bažnytinių švenčių Georgijaus Nugalėtojo garbei), per kurią valstiečiai galėjo nekliudomi palikti vieno feodalo žemes ir pereiti gyventi į kito feodalo valdas. Jurijaus dienos atšaukimas, iš pradžių laikinas, kaip matoma iš įsako pavadinimo tapo nuolatiniu ir atvėrė kelius ponų savivalei ir baudžiavos, kaip specifinės vergų prekybos savo tėvynainiais Rusijoje, įteisinimui. Bažnyčia tam neprieštaravo. Jurijaus dienos panaikinimas iššaukė valstiečių nusivylimą ir neapykantą valdančiai viršūnėlei, iš ko gimė Ivano Bolotnikovo sukilimas. Po Boriso Godunovo mirties „elitas“ leido ateiti į valdžią intrigantui Vasilijui Šuiskiui (Vasilijus IV, caravęs nuo 1606 iki 1612 m. Десница – dešinioji ranka, шуя – kairioji. T.y., „elitas“ caru pasirinko subjektą su „kairiniu sriegiu“): dar vadovaudamas bajorų opozicijai prieš „išsišokėlį“ Borisą Godunovą, Šuiskis palaikė Lžedmitrijų I, nors vėliau ir vadovavo sąmokslui prieš jį. Tapęs caru, numalšino Ivano Bolotnikovo valstiečių sukilimą. Kovodamas prieš Lžedmitrijų II, sudarė sąjungą su Švedija, kas sukėlė ir švedų intervenciją. Po šito maskviečiai Šuiskį nuvertė ir jis mirė lenkų nelaisvėje. Verta prisiminti, kad Maskva prisiekė Lžedmitrijui, lygiai taip pat, kaip ir XX amžiuje, kai maskviečiai labiau negu kitų sričių gyventojai prisidėjo prie TSRS griovimo. Bažnyčia taip pat neatsisakė patepti intriganto Šuiskio valdovu. O palaiminti kovą su lenkų agresija bažnyčiai teko spaudžiamai aplinkybių: lenkų „elitas“ visur ir visose užgrobtose žemėse su nelenkais gyventojais, vykdė paprastos liaudies lenkinimą ir katalikizaciją, iš vietinio „elito“ perduodama teisę ją valdyti atėjūnui lenkiškam „elitui“, naikindama akstesnįjį nacionalinį „elitą“ arba sulenkindama jį. Tokią pat politiką Lenkija vykdė ir XX amžiuje dabartinėse Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos žemėse, atitekusiose jai per XX a. pilietinį karą po Rusijos imperijos subyrėjimo. Pilsudskio epochos šlėktiškas lenkiškasis nacizmas savo požiūriu į užgrobtus nelenkus gyventojus bei karo belaisvius buvo nešvelnesnis nei hilterinis nacizmas. Sumaišties meto laikotarpiu, kai lenkų šlėktos svaičiojo apie Lenkiją nuo jūros (Baltijos) iki jūros (pradžiai, Juodosios), jis buvo dar žiauresnis, nors ir neideologizuotas taip kaip XX a. hitlerinis nacizmas. Būtent prieš lenkiškąjį nacizmą Bogdano Chmelnickio laikais sukilo Ukraina ir valdant Aleksejui Michailovičiui apsigynė nuo jo įstodama į Rusijos sudėtį. Būtent apsigynė: nepriimtų Aleksejus Michailovičius Ukrainos po Rusijos valstybingumo apsauga ir pasiliktų ji Lenkijai, tai panas Kravčiukovskis, panas Kučmovskis, panas Černovilovskis bei kiti nūnai žymūs ukrainietiški panai-politikai būtų dabar lojalūs Varšuvai lenkai, jeigu apskritai būtų, kadangi dar jų tolimiems protėviams lenkų panai galėjo ir neatrasti vietos gyvenime. Tačiau lenkų intervencija ir vidinė Rusijos sumaištis XVII amžiaus pradžioje – pagimdyta rusiško „elito“ ir pravoslaviškos bažnyčios hierarchijos, laiminusios visą „elitarinę“ prisitaikėlišką bjaurastį pačiu pirmu pasaulietinės valdžios reikalavimu, o kartais ir savo iniciatyva užbėgdama jam už akių.
Vyskupas Aleksandras Semionovas-Tian-Šanskis – rusų pravoslavų bažnyčios užsienyje hierarchas. Tačiau jo katekizmas buvo nupirktas Aleksandro-Nevskio sobore, kurio kioske jis negalėjo būti pardavinėjamas be tėvyninės pravoslavų bažnyčios hierarchų palaiminimo. Tai reiškia, kad prieš palaiminant jo platinimą tarp pasauliečių, tėvyniniai hierarchai sutiko su jame išdėstytu pravoslavų tikėjimo mokymu, įskaitant ir sociologijos klausimus.
Apie Laokidijos bažnyčią žr. Apokalipsė, 3:14 sk.
„Kentėkite, nuolankios tautos, Nežinote kas tai – garbė! Kam vergui laisvę dovanoti? Jį reikia skersti arba kirpt.“ A.S. Puškinas
Buožių elgesys liaudyje buvo palaikomas bažnytinio menševizmo, ir todėl niekas kitas, taip kaip rusų pravoslavų bažnyčia neatsakingas prieš žmones, Kristų ir Dievą už išbuožinimo tragediją. Skelbtų bažnyčia chiliazmą-milinarizmą, kaip tai darė apaštalai, kiekvienas caras, baudžauninkų savininkas, buožė žinotų, kad jis giliai nuodėmingas savo požiūriu į gyvenimą ir į kitus žmones, kuriuos jis bando pajungti savo savivalei, pakeisdamas ja Dievo Sumanymą. Priimti chiliazmą-milinarizmą kaip oficialią bažnytinės sociologijos doktriną antrojoje XIX amžiaus pusėje, reikštų išvaduoti Rusija nuo revoliucijų XX amžiaus pradžioje, tačiau šlykštusis rusiškas „elitas“, tame tarpe ir bažnytinis, negalėjo žengti to žingsnio; nesutiktų su tuo ir buožės. Už ką ir susimokėjo XX amžiaus pirmojoje pusėje.
Materialistinis ateizmas Dievo buvimą atvirai vadina žmonių išmįslo vaisiumi. Idealistinis ateizmas atvirai skelbią egzistuojant Dievo buvimą, tačiau gimdo tikėjimą, kuriuo sekdamas žmogus konfliktuoja su Dievo Sumanymu, tuo aštriau, kuo labiau jis įsitikinęs savo tikėjimo teisumu, ir kuo tiksliau vadovaujasi juo gyvenime.
Pgl. Koraną.
Įvairiems tikėjimo klausimams, tame tarpe ir šitam, skirti darbai „Klausimai metropolitui Joanui ir Rusų pravoslavų bažnyčios hierarchijai“, „Link Dievovaldos...“, „Tikėjimas ir Matas“, „Ateik į pagalbą mano netikėjimui“, „“Meistras ir Margarita“: himnas demonizmui? arba betestamenčio tikėjimo Evangelija“ (“Вопросы митрополиту Иоанну и иерархии Русской православной церкви”, “К Богодержавию…”, “Вера и Мера”, “Приди на помощь моему неверью”, “«Мастер и Маргарита»: гимн демонизму? либо Евангелие беззаветной веры”).
Mozės, t.y. Karunas buvo žydas.
„Mes“ – t.y. Dievas. Korane naudojamas būtent toks įvardis Dievui apibrėžti.
Amžinas gyvenimas, rojus.
Apie prieštaravimus dievoieškos požiūriais tarp Rusiškos civilizacijos ir Korano, žr. mūsų darbą „“Meistras ir Margarita“: himnas demonizmui? arba betestamenčio tikėjimo Evangelija“, parašytą 2000 m., jau po pirmosios šių analitinių užrašų apie Staliną publikacijos 1999 m.
Paskutiniojo TSKP genseko M.S. Gorbačiovo lozungas.
Naujoji Ekonominė Politika – paskelbta 1921 m. ir faktiškai galiojusi iki 1928 m. Leidusi veikti privačiam kapitalui ir privačiai prekybai ir praktiškai sukūrusi „naująją tarybinę buržuaziją“.
Dar kartą pakartosim. Mes siūlome lyginti išlaidas skirtas išlaikymui, kadangi būtent tai atspindi realią padėtį visuomenėje, kadangi išlaidų kiekvienoje socialinėje grupėje skiriamų išlaikyti šeimą analizė reikalauja įvertinti ne tik išlaidas iš jos pačios pajamų ir santaupų, bet ir išlaidas iš pašalinių fizinių bei juridinių asmenų.
Nuo 1942 m. balandžio Vakarų fronto vado padėjėjas, nuo 1944 m. 3-iojo Baltarusijos fronto vado pavaduotojas. Apie šį epizodą iš F.I. Šaliapino gyvenimo G.P. Safronovas rašo savo memuaruose „Nepavaldu laikui“ („Неподвластное времени“).
Sunkus karininkų žmonų – tikrų kovos draugių – kryžius.
I.A. Buninas savo atsiminimuose apie F.I. Šaliapiną taip pat pažymi, kad šis nemėgo dalyvauti labdaringuose koncertuose ir mylėjo pinigus, teisindamas tai tuo, kad šis skirdavo daug jėgų sceninei veiklai.
Prisiminkite aukščiau pateiktą aukščiausių valdytojų atlyginimų palyginimo statistiką su vidutiniu visuomenės atlyginimu JAV, VFR, Japonijoje bei valdymo kokybę. Smulkiau šis klausimas išnagrinėtas mūsų darbe „Trumpas kursas...“ (Visuomeninio saugumo koncepcija) (“Краткий курс…” (Концепция общественной безопасности)).
Pilietinis karas buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje vyko nuo 1917 iki 1922, vietomis 1923 metų. Pagrindiniai mūšiai baigėsi 1920 m. Žuvo virš 10 milijonų žmonių.
Separatinė Bresto taikos sutartis pasirašyta 1918 m. kovo 3 tarp Tarybų Rusijos atstovų iš vienos pusės ir Centrinių valstybių (Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos) iš kitos. Jame užfiksuotas Rusijos pralaimėjimas ir pasitraukimas iš Pirmojo pasaulinio karo.
Būtent dėl šito bolševiko J.V. Stalino kūrinius ne tik buvo liautasi spausdinti (buvo nutrauktas netgi jo Raštų rinkinio leidimas), tačiau ir tai, kas išleista anksčiau, buvo išimta iš bibliotekų ir pateko į spec. saugyklas. Tai atėmė galimybę palyginti beprasmes vėlesnių „vadų“ kalbas su programiniais Stalino kūriniais. Ir privedė prie TSRS beidėjiškumo 1970 – 80-iais metais, kas ir atvėrė kelią nedastatyto socializmo perestroikai į šūdiną marionetinį kapitalizmą.
Jis atgimė demokratinių reformų eigoje ir išsivystė iki tokio lygmens, kad, kaip pranešė žiniasklaida, buvo atvejis, kai darbininkas, kuriam nusibodo sisteminis atlyginimų neišmokėjimas, metė granatą į direktoriaus buto langą. Tam pasisekė: namie nieko nebuvo. Tačiau iš esmės, darbininkas įvykdęs šį „nusikaltimą“ – teisus: jeigu valstybė yra neįgali apginti jį nuo tokios vergvaldinės savivalės, tuomet reikia atsikratyti ir tokio direktoriaus, ir tokio valstybingumo, jeigu jie patys neateina į protą.
Kaip to rezultatas, prieš perestroikos pradžią 3 % taupomųjų kasų indėlininkų sąskaitose susikaupė 90 % visų santaupų suma; o be to buvo ir dideli grynųjų pinigų kiekiai. Būtent šis šešėlinis kapitalas, didžiaja dalimi sutelktas tarybinės epochos pabaigos „elito“ bei vagių rankose, buvo realizuotas per pirmąją privatizacijos bangą – teisiniais pagrindimais pasisavinant sau visaliaudinę nuosavybę.
Be mūsų pateiktojo fragmento apie kultūrinio augimo būtinybę, Stalinas prieš tai įvardino dar dvi sąlygas: Visų pirma, būtinybė pasiekti nuolatinį visos visuomeninės gamybos augimą, teikiant pirmenybę gamybos priemonių gamybos augimui. Be to jis nekalba apie tai, kad reikia vis didesniais kiekiais gaminti pasenusią techniką ir technologijas. Stalinas, kaip valstybės veikėjas, visuomet rūpinosi, kad TSRS būti pirmaujanti mokslo-technikos požiūriu. Taiu jam buvo savaime suprantama. Ir jis rašo apie tai, kad būtų gerai, jeigu dauguma darbininkų pakeltų savo kultūrinį-techninį minimumą iki inžinerinio-techninio personalo lygmens. Kad tokiu atveju mūsų pramonė būtų pakelta į aukštumas, nepasiekiamas kitų šalių pramonei. Ir įvardija darbininkų kultūrinio-techninio lygio pakėlimą iki inžinerinio-techninio personalo lygmens „pirmosios svarbos keliu“ („Ekonominės problemos...“, 28, 29 psl.). Visų antra, keliamas uždavinys pakelti kolūkinę nuosavybę iki visaliaudinės nuosavybės lygmens, palaipsniui pakeičiant prekių apyvartos sistemą produktų mainų sistema, „kad centrinė valdžia arba koks nors kitas visuomeninis-ekonominis centras galėtų aprėpti visą visuomeninės gamybos produkciją visos visuomenės interesui“. Žodžius „visos visuomenės interesui“ reikia suprasti kaip „visų ir kiekvieno interesui“. Tačiau tam visi ir kiekvienas turi gyventi pagal sąžinę, kas reikalauja kokybinio kultūros pasikeitimo, kokią užduotį Stalinas iškėlė mūsų aukščiau pateiktame fragmente apie kultūrinį augimą, darbo dienos trumpinimą ir planingo kainų mažinimo politiką.
„Konstitucija“ – pagrindinis įstatymas.
Pseudonimas, slepiantis žydišką Rozenfeldo pavardę.
Pseudonimas, slepiantis žydišką Apfelbaumo pavardę.
Tai yra, neigė tai, kad jie veikė atitinkamai pagal tam tikrą visuomenės gyvenimo organizavimo koncepciją.
M.S. Gorbačiovas ir A.N. Jakovlevas taip pat „nekalbėjo“, nė kiek neabejodami tuo, kad tokia operacija gali iššaukti susiskaldymą vadovybėje ir kelia pavojų jiems patiems asmeniškai. Apibūdindamas dabartinę Rusijos politinę kryptį A.N. Jakovlevas savo knygoje „Siekimas“ („Постижение”, Maskva, „Zaxarov“, „Vagrius“, 1998 m.) rašo: „Iš esmės, mes šliaužiame į laisvę pro kanalizacijos vamzdį“ (154 psl.). Bet juk jis pats buvo „perestroikos architektu“; jis pats išrinko būtent tą kelią, kuriame laisvė pasiekiama tik prašliaužus kiaurai kanalizacijos vamzdį, pilną kokių įmanoma nešvarumų, po ko visuomenės dar laukia neišvengiamas valymas. O apie šio kelio link „kanalizacijos vamzdžio“ pradžią jis rašo taip: „Šimtmečių eigoje politika buvo būdas spręsti vakar dienos ir šiandienos problemas. Toks buvo ir persitvarkymas, bandęs spręsti problemas, likusias nuo 1917 metų vasario revoliucijos, ir pašalinti stalinizmo bjaurastis. Kartkartėm mes, reformatoriai, bandydavome pažvelgti į ateitį. Tačiau išskirtinai išplaukiančių iš laikmečio moralės pageidavimų ir siekių lygmens. Politika pasirodė bejėgė numatyti savo pasekmes. Mes dar neturėjome būtinos informacijos reikalingos tokiems numatymams. <...> Persitvarkymo politika turėjo savo specifiką, kuri visiems įvykiams uždėjo savo spaudą. Kokia buvo jos esmė? Ta, kad mes negalėjome atvirai pasisakyti apie mūsų toli einančius ketinimus. Buvome priversti kalbėti, kad neišvengiami ekonominiai pertvarkymai eina socializmui į naudą, o politiniai – lygiai taip pat“ (paryškinta mūsų cituojant). Šią citatą iš Jakovlevo prisipažinimų, galima lyginti su J.V. Stalino kalba VKP(b) CK Plenume 1937 m. kovą., daug kas paaiškėja mūsų dienų darbuose, o svarbiausia – siūlymas pagalvoti apie ateitį.
„Apie partinio darbo ir trockistų bei kitų dviveidžių likvidavimo priemonių trūkumus“.
Šio plenumo metinėms pritempė ir oficialią J.V. Stalino mirties datą: 1953 m. kovo 5.