3. Konsolidacija tradicinių tikėjimų konfesijų pagrindu
Visuomenės konsolidacija: variantai – iliuziniai ir realūs · перевод (Lietuvių) · раздел 4 из 6
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
3. Konsolidacija tradicinių tikėjimų konfesijų pagrindu
- Siekis įgyvendinti tokią konsolidaciją, kaip alternatyvą liberaliai konsolidacijai durninimo ir sugyvulinimo principais, atseit išreiškiančios Rusų pasaulio savitumą, skirtingą nuo Vakarų civilizacijos savitumo, išplaukia iš tos aplinkybės, kad istorinėje Rusijos imperijos praeityje, bent jau iki imperatoriaus Aleksandro II-ojo (žuvusio teroristinio akto metu), valdymo pradžios, daugiatautės Rusijos visuomenės konsolidacija tradicinių jos tautoms konfesijų pagrindu, buvo realybė[7].
Šiame konsolidacijos variante, RSB (Rusijos stačiatikių bažnyčios) mokymas – valstybinės ideologijos pagrindas[8] globėjiškuose RSB santykiuose su kitomis konfesijomis, su sąlyga, kad jų dvasininkija tarp savo ganomųjų skleidžia lojalumo Rusijos imperijai idėją.
Ir 1812 metais ir 1853 – 1855 metais, tokio tipo konsolidacija išsireiškė daugiatautės pagal sudėtį Rusų armijos ir laivyno kovinėje sutelktyje, nepriklausomai nuo sąstato konfesinių skirtumų: ir stačiatikiai, ir musulmonai, ir judėjai ir „pagonys“ - visi sąžiningai tarnavo valdovui-imperatoriui, savo asmeniu atstovaujančiam visą Rusiją. Ir jo asmuo visoje visuomenėje, su retomis išimtimis, buvo priimama kaip šventa figūra, ir Rusijos imperijos egzistavimo prasmingumas daugumai nekėlė jokių abejonių.
Nuo to laiko konfesijų spektre pasikeitė tik vienas dalykas – prie tradicinių Rusijai konfesinių bažnyčių (stačiatikių, islamo, judaizmo, budizmo, reliktinių šamanizmo kultūrų) prisidėjo RFKP (Rusijos federacijos komunistų partija) su savo „šeichu al mraksizmas“ - „patriarchu“ G.A. Ziuganovu[9] priešakyje.
Priežastis, dėl ko buvo prarasta galimybė konsoliduoti visuomenę tradicinių Rusijai konfesijų tikėjimų pagrindu, tokios konsolidacijos šalininkai įvardina kaip socialiai nemotyvuotu atsimetimu nuo protėvių tikėjimo. Tačiau tai neatitinka realybės.
Tikroji šios konsolidacijos atsisakymo priežastis yra dvejopo pobūdžio:
• Pirma, visos tradicinės konfesijos savyje turi socialinę doktriną, kurią trumpiausiai išreiškė apaštalas Paulius: „Vergai, pakluskite savo šeimininkams su baime ir pagarba, visa savo širdimi, kaip Kristui, ne tik su parodomuoju paslaugumu, kaip įsiteikinėjantys žmogui, bet kaip Kristaus vergai, vykdantys Dievo valią iš dūšios, tarnaudami su pasišventimu, kaip Viešpačiui, o ne kaip žmonėms, žinodami, kiekvienas gaus iš Viešpačio pagal saiką gėrio, kurį jie padarys, vergai būdami ar laisvieji.“ (Apaštalo Pauliaus laiškas Efeziečiams, 6:5-8).
• Antra, konsolidacijos veiksmingumas praeityje rėmėsi ant ganomųjų tamsumo ir nemąstymo socialinio-filosofinio pobūdžio klausimais, apie ką tiesiai rašė M.E. Saltykovas-Ščedrinas: „… pasakysiu tau kaip paslaptį, kad mūsų mužikas visai nebijo vidinės politikos, tiesiog todėl, kad jos nesupranta. Kaip tu jį bespaustum, jis vis tiek manys, kad tai ne „vidinė politika“, o dieviškoji apvaizda, pasireiškusi maru, badu, potvyniais, tik tiek besiskirianti, kad šį kartą toji apvaizda įsikūnijo pompadur[10] pavidalu. Ar reikia, kad jis suprastų, kas tai tokio – vidinė politika? Šiuo klausimu nuomonės gali būti skirtingos; tačiau aš, iš savo pusės, sakau tiesiai: saugokitės, ponai! todėl kad, kai tik mužikas supras, kas tai tokio vidinė politika - n-i-ni, c'est fini! [baigta!].
– Hm… taip… ko gero, taip ir yra.“[11]
Ir dėl šito „mužikų“ supratimo, kas yra vidinė, išorinė ir globalioji politika, valdantįjį Rusijos ir kitų šalių „elitą“ ir perspėjo G.O. Grefas 2012 metų birželio 22 dieną vykusiame 16-ame Peterburgo tarptautiniame ekonominiame forume[12].
Apskritai paėmus, šitas konsolidacijos variantas numato idėjinės-konsoliduotos visuomenės įsitikinimą tuo, kad tapti „elitinės“ valdančiosios korporacijos, kokia ji bebūtų pagal sudėtį, vergu – garbinga kiekvieno Rusijos ir kitų šalių piliečio pareiga. O valdytojo, bet kurioje „valdžios vertikalės“ lygmenyje, idealas – tai Michailas Semionovičius Sobakievičius, personažas iš N.V. Gogolio poemos „Mirusios sielos“: jis paprastai sąžiningas iki tiesmukiškumo, kietai šeimininkiškas, kuriam jo baudžiauninkai nereiškia jokių pretenzijų – nei ekonominio, nei politinio plano: jie sotūs, aprengti, jų buitis sutvarkyta, barinas bereikalingomis rinkliavomis ir nepakeliama duokle nekamuoja, pats gyvena ir jiems gyventi leidžia, pramogai jie turi balalaiką, armoniką, alaus ir degtinės (tačiau gerti reikia „su saiku“[13]), kortas, o kitų interesų kaip tik vartojimo jie apskritai ir neturi ir turėti negali todėl, kad auklėjimas ir atitinkamo išsilavinimo nebuvimas neleidžia; o vartojimą „tėvelis-barinas“ Michailas Semionovičius užtikrina savo valdymu – tu tik tarnauk „tėveliui-barinui“.
Bet jeigu visuomenėje kažkas susimąsto ir prieina iki vidinės, išorinės ir globaliosios politikos supratimo, tuomet tokio tipo konsolidacija tampa neįmanoma, kas ir įvyko praėjusiu istoriniu laikotarpiu, valdant imperatoriams Aleksandrui II, Aleksandrui III, Nikolajui II. Stimulu tam, kad šis konsolidacijos variantas žlugtų, pasitarnavo ta aplinkybė, jog „Sobakievičiai“ (ir Aleksandras III – kaip aukščiausias imperijos socialinėje hierarchijoje šio psichotipo įprasmintojas) buvo išimtys iš bendros valdytojų masės statistikos, kurioje kiekybiškai dominavo Pliuškinai, Korobočkos, Nozdriovai, Manilovai (jam psichologiškai artimas buvo Nikolajus II).
Šiandieninės Rusijos valdančiajame „elite“ „Sobakievičiai“ taip pat nesudaro daugumos, o dabartiniams Pliuškinams, Korobočkoms, Nozdriovams, Manilovams ir kitoms mirusioms sieloms valstybės valdžioje, versle ir visų bažnyčių vadovybėje - „mužikai“ (nepreiklausomai nuo tautybės ir religinės konfesijos) jau sukaupė daug pretenzijų. Ir ateityje tų pretenzijų tik daugės...
Todėl ir šitas konsolidacijos variantas, tradicinių konfesijų mokymų pagrindu, įskaitant ir RFKP, yra neįgalus ir neturi perspektyvų.