2. Konsolidacija liberaliai
Visuomenės konsolidacija: variantai – iliuziniai ir realūs · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 6
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
2. Konsolidacija liberaliai
- Pagal dabar veikiančios RF konstitucijos 2 dalies 13 straipsnio tekstą: „Jokia ideologija negali būti patvirtinama kaip valstybinė arba privaloma“, - tai valstybė juridiškai neturi teisių savo politika palaikyti jokios kitokios konsolidacijos, išskyrus konsolidaciją, vykdomą prigimtinių instinktų ir refleksų pagrindu.
Kitais žodžiais, tokia konsolidacija numano:
• visuotinio gyventojų sugyvulinimo politiką, remiantis durninimu siekiant užtikrinti beidėjiškumą, kadangi instinktai (netgi priimant domėn lytinių iškrypimų variacijas) kadangi instinktai pas visus iš esmės yra vieni ir tie patys, o idėjos gali būti skirtingos, ir jų nesuderinamumas – objektyvi kliūtis konsoliduoti visuomenę;
• atsiradimą „konsolidatorių“-manipuliatorių grupės, kuri pati stovės už tokio tipo konsolidacijos proceso ribų, ir kurios nariai gali būti kaip užsieniečiai, taip ir vietiniai.
Jeigu tokio tipo konsolidacijos įgyvendinimo politika yra įžvelgta ir išryškinta visuomenės narių, kurie nepriklauso tiems užsienio arba transnacionaliniams „konsolidatoriams“ bei jų periferijai pačioje visuomenėje, tai tokio tipo konsolidacija susiduria tiek su tikslingu pasipriešinimu jai, tiek ir su įvairiu durninimo ir sugyvulinimo pagrindu vykdomos konsolidacijos politikos sabotažu.
Istorinė-politinė realybė tokia, kad „konsolidatoriai“-sugyvulintojai visame pasaulyje, įskaitant Rusiją, yra idėjiškai įsitikinę liberalai, o jų periferija – jau daugiau ar mažiau jų pastangomis sugyvulinta liberalioji masuotė[5].
Rusijoje ir Lietuvoje konsolidacijos durninimo ir sugyvulinimo pagrindu politika vykdoma nuo persitvarkymo pradžios (1985 – 1986 m.) iki dabarties. Ir vyksta ji ne taip sėkmingai, negu norėtųsi „konsolidatoriams“-manipuliatoriams.
Kaip atskiras atvejis, tai pasireiškia tuo, jog liberalams Rusijoje teko įstatymu priimti ir patvirtinti Federalinį ekstremistinės literatūros sąrašą, kaip priemonę, leidžiančią bent kažkuriam laikui raminti save iliuzijomis, kad jiems pavyks juridinės sistemos priemonėmis užblokuoti visuomenėje plintančias jiems nepriimtinas idėjas, ir išvengti viešo pasmerkimo tiek paties liberalizmo idėjų, tiek ir liberalizmo ideologijos bei jo pagrindu realizuojamos politinės-ekonominės praktikos.
Viešai diskusijai apie socialines-filosofines, istorines-politines, ekonomines ir religines problemas liberalai yra neįgalūs, kaip dėl savo pačių silpnaprotiškumo (būtų protingi – nebūtų liberalais), taip ir dėl liberalizmo ideologijos melagingumo, kuris neišvengiamai apnuoginamas tokio tipo diskusijose.
- Federalinio ekstremistinės literatūros sąrašo sudarymas – vienas iš pirmųjų liberalų žingsnių bandant pagimdyti fašistinę diktatūrą su liberalizmo lozungais[6]:
• visos Istorijoje žinomos fašistinės diktatūros savo darbų sąrašuose turėjo „Uždraustų knygų indeksus“ ir bausmes (net iki mirties bausmės) už savavališką uždraustos literatūros platinimą ar jos skaitymą;
• visos istorijoje žinomos laisvę mylinčios jėgos leido publikuoti net pačias pikčiausias idėjas, kadangi buvo įgalios demaskuoti jų blogį viešose diskusijose ir tuo pačiu užsitikrinti sau paramą iš politiškai aktyvios visuomenės dalies.
- Atitinkamai, kova su fašizmo grėsme Rusijoje mūsų dienomis – tai, visų pirma, Federalinio ekstremistinės literatūros sąrašo likvidavimas ir liberalizmo esmės bei politikos, vykdomos jo idėjų pagrindu, pasekmių demaskavimas.
Konsolidacija liberalizmo idėjų pagrindu neįmanoma todėl, kad liberalizmas – laisvės priešas.