„Apie dabartinį momentą“ № 1 (112), kovas 2014 metų „Ihr kampf“ prieš žmogiškumą

Vakarai (Europa, JAV, Kanada) — yra valdomi žydiško-judėjiško biblinio internacizmo[^16], veikiančio prisidengiant buržuazinio liberalizmo ideologija. Dauguma posttarybinių valstybių TSRS teritorijoje

„Apie dabartinį momentą“ № 1 (112), kovas 2014 metų „Ihr kampf“ prieš žmogiškumą · перевод (Lietuvių) · раздел 5 из 5

Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.

Vakarai (Europa, JAV, Kanada) — yra valdomi žydiško-judėjiško biblinio internacizmo¹, veikiančio prisidengiant buržuazinio liberalizmo ideologija. Dauguma posttarybinių valstybių TSRS teritorijoje savo kūrimosi eigoje taip pat pateko į šios internacizmo rūšies valdžią. Daugelis tautų (Europos, JAV, Kanados, posttarybinių valstybių), švelniai tariant, „pavargo“ nuo liberalizmo, istorinio vystymosi eigoje pripažinusio savo neatsiejamomis sudedamosiomis dalimis:

• pidorasingą, griaunantį dorovines nacionalinių (tautinių) kultūrų pamatas,

• autsortingą, realizuojamą globaliu mastu, kurio pasekmės — ekonominis genocidas, biologinis ir kultūrinis visuomenės degradavimas valstybėse:

<!-- -->

• kuriuose dėl jo vyksta deindustrializacija ir makroekonominių sistemų griūtis,

• ir į kuriuos iš dar labiau problematiškų valstybių suteka liumpenas, ieškant darbo, darant savo įnašą į vietinių gyventojų nacionalinių (tautinių) kultūrų griovimą.

Tačiau visa tai — „politologijos subtilybės“, o daugeliui miesčionių buržuazinis liberalizmas (dėl biblinio projekto ypatumų — žmonių pavergimas prisidengiant Dievo vardu: numato globalios skolinės vergovinės sistemos pastatymą, bei visos planetos supirkimą su viskuo kas joje egzistuoja, remiantis rasine judėjų monopolija į tarptautinį (transnacionalinį) palūkininkavimą...) — ZOG: tai anglų kalbos abreviatūra reiškianti „sionistų okupacinė valdžia“ (Zionist Occupation Government²), kadangi valstybės valdžios veidą, jos ideologus bei verslininkus virš-proporcingai (atsižvelgiant į žydiškos-judėjiškos diasporos procentinę dalį gyventojų sudėtyje) atstovauja tam tikri asmenys³. Atitinkamai akivaizdus miesčioniui savo okupuotos tėvynės reikalų pagerinimo receptas — ZOG likvidavimas, o taip pat ir jos nešėjų neutralizavimas ir likvidavimas — tiek esančių, tiek potencialių.

Iš čia ir ima savo pradžią vienas iš maidaunų lozungų — „Paskandinsime visus žydus moskalių kraujyje!“. Tai — ilgalaikė strategija, o taktika dabartiniu momentu pilnai leidžia ZOG atstovų prastūmimą į valdžią tam, kad išplėsti savo socialinę bazę visuomenėje ir sukaipti jėgų tolimesniam nacizmo realizavimui visu jo valstybiškai-politiniu mastu. Neturėkite per didelių vilčių: Ukrainos himnas programuoja būtent tokią įvykių seką («Запануєм i ми, браття, у своїй сторонці»).

Tuo tarpu globalinio liberal-buržujinio internacizmo atstovams maidanas — tai savo globalios valdžios apsaugos priemonė, kadangi juos domina ne daugiatautės Ukrainos likimas, o Ukraina — kaip teritorija, kurioje galima dislokuoti raketas, priešraketines sistemas, aviaciją ir greitojo reagavimo sausumos kontingentą tam, kad daryti spaudimą Kremliui ir Berlynui (visų pirma), idant <u>užblokuoti Eurazijos Sąjungos,</u> nuo Ramiojo vandenino iki Atlanto, ir nuo Arkties iki Indijos vandenyno, <u>bibliniam projektui alternatyvios globalizacijos pagrindu, atsiradimo bei vystymosi perspektyvą</u>. Atitinkamai postmaidaninis ukrainietiškas režimas iškarto atsisakė nuo realiojo šalies suvereniteto, išlinkęs pagal liberal-buržujinę globalią ZOG, nuleidęs tuo Ukrainos gyventojus iki „patrankų mėsos“ arba „žolės karo lauke“ statuso⁴.

Bet kadangi nepasitenkinimas buržuaziniu-liberaliu ZOG – reiškinys būdingas visoms šalims, tai Janukovyčiaus valdomos valstybės krachas, kuriam didžiausią įtaką turėjo nacistai-«zapadencai», paskatino kitų šalių nacistus ir nacionalistus (įskaitant ir Rusijos) griauti kiekvienos tų šalių valstybingumą, pavaldų liberaliai-buržuaziniam ZOG.

Tokia įvykių seka, visų pirma tokiose šalyse, kaip Vokietija ir Rusija, pilnai tenkina globalaus liberaliojo-buržuazinio internacizmo šeimininkus ir vadovus:

• Neonacistinis perversmas Vokietijoje faktiškai sunaikintų Europos Sąjungos vystymosi perspektyvas ir Eurazijos Sąjungos⁵ susikūrimą aukščiau pateiktame pavidale.

• O didžiarusų nacistinis maidanas Maskvoje sėkmės atveju įgyvendintų staigų (istoriniais masteliais) Rusijos Federacijos padalijimą į daugybę smulkių tautinių valstybėlių kurių pagrindinis tikslas būtų aprūpinti:

<!-- -->

• į atitinkamus dabartinės Rusijos regionus tiesų ir pigų TNK patekimą prie gamtinių resursų, bei gamybinio potencialo.

• jos teritorijos panaudojimas kariniais tikslais Japonijos ir Kinijos⁶ spaudimui.

Todėl JAV-oms maidanas ir jo pasekmės, kurios nėra išskirtinai vidinis Ukrainos reikalas, - negali būti kritikuojamas:

„Obama išleido įsakymą⁷, pagal kurį galima uždrausti įvažiavimą į JAV (ir „užblokuoti“ nuosavybę) kiekvienam, kas „tiesiogiai, ar netiesiogiai susijęs su trukdymu vykti demokratiniams procesams Ukrainoje“ — akivaizdu, kad Kijevo rėžimo kritiką arba Rusijos veiksmų palaikymą galima būtų tokiais pavadinti“⁸.

Tokiam pat globaliam pronacistiniam įvykių eigos scenarijui dirba ir Rusijos liberalai –„balta-juostinė“ pelkinė opozicija: Navalnas, Kasparovas, „Pussy Riot - pasiutusios kepuraitės“ ir panašios politinės prostitutės.

Atitinkamai kyla klausimas apie alternatyvas tokiai įvykių eigai, juolab kad posttarybinė rusiškoji valstybės valdžia, pavergta buržuazinio liberalizmo ideologijos, kenčianti nuo politinės silpnaprotystės ir tikėjimo beidėjiškumu politikoje. (žr. 13.2 Rusijos Federacijos konstitucija), atsirandančiu iš įvairiapusio polinkio piktnaudžiauti valdžia su tikslu praturtėti ir patenkinti parazitinį-vartojimą, visada pasiruošusi iždo grobstymui, nepakeliamų mokesčių įvedimui ir neparankių bei nepaklusnių verslo papjovimui⁹ - pati visuomenėje sukuria ir didina protesto potencialą, kuris gali būti aktyvuotas ir realizuotas išorės kuratorių ir lėlininkų, kuomet jis pribręs. Nacistai-nedidžiarusai, nacionalinių Rusijos tautų kultūros formavimosi regionuose, papiktinti tokio pobūdžio engimu iš Federalinės valdžios pusės ir nepasižymintys politiniu toliaregiškumu (antraip jie nebūtų nacistais), su malonumu palaikys tokio pobūdžio scenarijų.

Esančio valstybės valdymo režimo status quo išsaugojimas Rusijos Federacijoje problemos neišsprendžia, kadangi vykdyti profilaktiką ir jėga užgniaužti mitingą galima tik Bolotnoje Maskvoje, bei kokį nors jo analogą Sankt-Peterburge. Bet jei visuomenėje protesto potencialas pribręs iki to, kad Bolotnojos mitingas aktyvuos savo analogus RF subjektų centruose, tai prie visokeriopo pastarųjų „elitų“ pasirengimo parsiduoti ir išduoti – profilaktika ir užgniaužimas jėga mitingus ir jų pasekmes sinchroniškai ir visuotinai nepavyks. Vidinės politinės RF situacijos pribrendimas iki tokio lygio, palaikant status quo valstybingumo funkcionavime – laiko klausimas. CŽV ir Valstybės departamentas tatai suvokia (skirtingai nei Valstybinė RF Dūma, bei dauguma valdininkų) ir pilnai gali palaukti.

Imperinio projekto „Мaskva — trečioji Roma“ atgaivinimas. Jis numato daugiataučio valdančiojo „elito“ ir jam pavaldžios daugiatautės prastuomenės egzistavimą. Jo ideologiniu apvalkalu gali būti tradicinė stačiatikybė (pravoslavije), globojanti kitas tradicines Rusijos konfesijas. Projektas „Maskva — trečioji Roma“ valdančiajam „elitui“ paveda atidirbti ir įgyvendinti tokią politiką, kuri palaikytų tokį daugiatautį minios-„elitarizmą“, ir imperijos ribų išplėtimą, pagal galimybes, su tolimesniu, prijungiamų prie imperijos teritorijų, nacionalinių „elitų“ ir prastuomenės integravimu į imperijos socialinę struktūrą. Šitame projekte nesprendžiama ir negali būti išspręsta veiksnaus „elito“ atsinaujinimo problema, t.y. jo apsauga nuo degradacijos kartų kaitoje¹⁰. Jeigu CŽV ir Valstybės departamentas to nežino, tai šitas yra žinoma jų kuratoriams nuo „pasaulio užkulisių“, kurie pilnai gali palaukti, kada šis „elito“ degradavimo procesas atves „Trečiąją Romą“ į pražūtį. T.y. imperinis projektas „Maskva — trečioji Roma“ taip pat neišsprendžia rusiško maidano profilaktikos problemos su iš to sekančiu Rusijos padalijimu. Be to nėra kadrų korpuso, turinčio būtinas žinias ir sugebėjimus, bei užsispyrimą tam, kad pradėti šitą projektą ir suteikti jam pastovumą bent jau vienos kartos aktyvaus gyvenimo laikotarpiui.

*[В оригинальном издании здесь расположен рисунок/схема. Иллюстрация не включена в данный выпуск: ожидает визуальной и правовой проверки. Файл источника: image5.jpeg]*Dar vienas projektas — taip vadinamas „Ruso-imperinis“. Jis suponuoja, kad rusai — tai tik išskirtinai etniniai velikorosai (didžiarusai), kad išskirtinai jie — valstybę sudaranti tauta, o visos kitos tautos — „jaunesnieji broliai“, kurių atstovai neturi kištis į bendrus valstybės valdymo klausimus be velikorosų (didžiarusų) etninės „elitos“ kvietimo, bet turi gyventi pavaldume valstybės, kurioje valdantysis „elitas“ praktiškai visiškai — etniniai velikorosai. Ideologinį apvalkalą jam ketina sukurti vedinių mokymų šalininkai. Visgi tokio projekto inicializacijai, kai rašė V.S. Vysockis (В.С. Высоцкий), „išties pašėlusių mažoka...“. Be to, jo inicializacijos procesas velikorosų (didžiarusų) nacistų neišvengiamai išprovokuos „kitataučius“ nacistus aktyvumui su tikslu realizuoti jų atsiskyrimo Rusijos projektus. Tai yra, šitas projektas iš pat pradžių gali būti palaikytas CŽV ar Valstybės departamento, kadangi veda link RF (Rusijos Federacijos) suskaldymo ir jos suskaldytų dalių pavergimo istoriškai trumpu laiku. Ir maža to, CŽV ir Valstybės departamentas stumtelės būtent link jo įgyvendinimo, o liberalai — „antifašistai“ visus įtikinės, kad būtent jis ir įgyvendinamas Rusijoje.

To patvirtinimui pateiksime vieną iš demotyvatorių, jau apsčiai pasirodžiusių (internetiniame) tinkle šia tema. Žr. žemiau: jo pagrindu yra kadras iš filmo 1940m. „Didysis diktatorius“ — diktatorį Adenoidą Hinkelį vaidina — Čarlis Čaplinas. Filmo siužetas perpasakotas Wikipedijoje, o žiūrėti patį filmą gan ilga ir nuobodu. Atkreipkite dėmesį, ant stalo pas „diktatorių“ su V.V. Putino galva stovi J.V.Stalino biustas: liberal-buržuinams bolševizmas, įasmeninamas J.V.Stalino, — priešas kietesnis už hitlerinį nacizmą, o bolševizmo ir fašizmo sulyginimas — viena iš liberal-buržuinų fašizmo gynybos priemonių nuo bolševizmo.

Jo perspektyvos apsunkinamos tuo pačiu faktoriumi, apie kurį jau kalbėta: valstybingumo kūrimas ir efektyvios politikos įgyvendinimas reikalauja objektyvių žmonių visuomenės būties dėsningumų supratimo visų šešių kategorijų jų tarpusavio santykyje, bet tai kaip tik tai, kas neįeina į visų rūšių nacionalistų ir nacistų interesų ratą, kas pasmerkia juos realiai bevaldystei, t.y. paverčia jų režimus marionetiniais. KLR (Kinijos Liaudies Respublika) prie Rusijos sugriovimo ir pagal šį projektą irgi neliks nedalyvaudama, kadangi tai — realus pavojus civilizaciniams Kinijos vystymosi interesams.

Faktiškai analogiško projekto darbingumas po buržuazinio-liberalizmo projekto priedanga testuojamas Ukrainoje: ten „tikrųjų etninių didžiarusių“ vaidmuo patikėtas „zapadencams“.

Nuo imperinio projekto „Maskva — trečioji Roma“ (jo įgyvendinimo atveju be šalies sugriovimo, kas būtų politiniu stebuklu) jis skiriasi tik imperinio „elito“ formavimo principais, ir taip pat nesprendžia „elito“ apsaugojimo nuo degradavimo problemos kartų kaitoje. Be to kiekvienoje valstybės tarnyboje jų įgaliotas „fiureris“ pats spręs, kas iš jo darbui būtinų specialistų-žydų — yra žydas, o kas — tikrasis didžiarusis, kaip tai buvo trečiajame reiche (o jeigu kartais kurį nors iš netinkamų tikrųjų etninių didžiarusių priskirtų žydams su visomis iš šito fakto išplaukiančiomis aplinkybėmis, — nevalia užsigauti).

Vienintelė darbinga alternatyva visoms šitoms biblinio projekto prastūmimo įvairovėms Dievo vardu yra Visuomenės saugumo koncepcija ir politikos, aprašytos TSRS VP darbuose realizavimas (o būtent „Nacionalinių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos vagoje. (Apie „žmogaus žmogumi“ išnaudojimo sistemos likvidavimą daugiatautėje visuomenėje)“) visuomenės jėgomis ir dabar veikiančio valstybingumo, kurį būtina ne nuversti, o pertvarkyti — nukreipiant ir palaikant jo darbą į laisvą visų žmonių vystymąsi ir gyvenimą besikeičiančiose kartose, nepriklausomai nuo jų kilmės.

Gyvenimo sąrangos kopijavimas Rusijoje pagal JAV lekalus buržuazinio liberalizmo ideologijos pagrindu negali būti alternatyva Rusijos suskaldymo scenarijams dėl dviejų priežasčių:

• Jis — pagrindinis globalinių biosferos-ekologinių, socialinių-ekonominių ir bendrakultūrinių problemų generatorius;

• to pasekmė — „pasaulinis užkulisis“ pasmerkė buržuazinį liberalizmą išnaikinimui ir pakeitimui kokiu nors „nacional-socializmu“ (todėl Ku-Kluks-Klanas JAV-ose iš „pasaulinio užkulisio“ gavo leidimą medžioti karinę vadovybę, policijos vadovybes ir juodaodžius politikus — pradžiai¹¹... )

Be to, tėvyniniai liberalai parodė savo visišką neveiksnumą visu potarybiniu laikotarpiu, kada jiems priklausė nedalomas priėjimas prie masinių informacijos priemonių. Šituo jie save visiškai diskreditavo Rusijos tautų akyse*. Ir šitas rezultatas negrįžtamas*.

Sugrįžimas prie Marksizmo — negali būti alternatyva kaip dėl sisteminių ydų, pasmerkiančių jį nedarbingumui¹² (todėl „pasaulinis užkulisis“ atidavė pirmenybę konvergencijos¹³ teorijai, kaip nacional-socializmo realizacijos priemonei visur¹⁴), taip pat ir dėl to, kad jo autoritetas buvo palaužtas TSRS ir kitų marksistinių-pseudo-socialistinių valstybių griuvimu.

Taigi, „šaltajame kare“ įvyko persilaužymas. Valstybinis perversmas Ukrainoje pasitarnavo Pasaulio pertvarkymo katalizatoriumi ir politikos apsivalymui nuo veidmainystės ir intrigavimo...

TSRS Vidinis Prediktorius,

2014 m. kovo 5-7 d.d.

Kolektyvinis vertimas

2015 m sausio 19 d.