Pradėsime nuo to, kad iki 1917 m. Ukrainos valstybingumo ir valstybės istorijoje nebuvo. Tai, kas buvo Sečėje, savyje nešė tik prielaidas tam, kad tapti valstybe, bet ištiso valstybingumo užduočių spe
„Apie dabartinį momentą“ № 1 (112), kovas 2014 metų „Ihr kampf“ prieš žmogiškumą · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 5
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
Pradėsime nuo to, kad iki 1917 m. Ukrainos valstybingumo ir valstybės istorijoje nebuvo. Tai, kas buvo Sečėje, savyje nešė tik prielaidas tam, kad tapti valstybe, bet ištiso valstybingumo užduočių spektro nesprendė, ir todėl ieškojo kitų valstybių prieglobsčio: Lenkijos, Rusijos, Švedijos. Jeigu neimti domėn Petliūros ir kitų „het-manų“ marionetinio valstybingumo porevoliucinio pilietinio karo laikų, tai pirmasis patvarus Ukrainos valstybingumas atsirado Tarybiniu periodu, ir buvo sukurta J.V. Stalinui vadovaujant, kaip ir daugybės kitų TSRS tautų valstybingumas.
„Nepriklausomos“ patirties efektyvaus, suverenaus visais aspektais pilnos valdymo funkcijos realizavimo[^2], Ukrainos valstybingumo per 23 posttarybinius metus nesudaryta, ir, sprendžiant iš „maidano“ aktyvistų ir jų oponentų veiksmų ir neveiksnumo, artimiausiu laiku jo (valstybingumo) atsiradimas nenumatomas. Priežastys paprastos: tai reikalauja žmonių visuomenės egzistavimo visų šešių kategorijų (jų sąryšyje) objektyvių dėsnių žinojimo[^3] ir valstybingumo statybos ir politikos sudarymo jų pagrindu, bet būtent tai yra — už visų apsivogusių posttarybinių režimų, už visokio plauko opozicijų ir mokslo patarėjų interesų ribų.
Be to, šalis, kurios himnas prasideda žodžiais „Ще не вмерла України і слава, і воля…“[^4], pasmerkta nuolat gyventi „ant mirties slenksčio“: visas toliau esantis tekstas, kuriame iš tikro yra kūrybinis komponentas, neturi reikšmės po tokios įžangos — tokios yra žmonių psichikos teksto suvokimo ypatybės ir tokia yra „žodžio magija“.
Pakeisti dabartinį himną kažkuo kitu, matriciniai-egregorialiai programuojančiu ateityje gerų idealų įgyvendinimą, jeigu toliau keisti tikrąją istoriją išmislais apie savo didžią praeitį, „Ukrainos gaublį“ ir „senovinius ukrus“, atnešusius civilizacijos šviesą visoms kitoms tautoms — nepavyks, nes šitiems išmislams apie praeitį atitinka gyvybiškai nepagrįstos svajos apie ateitį.
————————
Ukrainos istorinė tiesa trumpame išdėstyme skiriasi nuo „svidomiškų“ [^5] mitų. Iš tikrųjų, „Kijevas — rusiškų miestų motina“. Bet dabartiniai Ukrainos gyventojai su tuo nieko bendro neturi, kadangi visas Kijevo pasakėčių ciklas buvo surašytas Rusijos šiaurėje. Priežastis paprasta: po Batyjaus antplūdžio gyventi dabartinės Ukrainos teritorijoje kelių dešimtmečių bėgyje buvo neįmanoma dėl nuolatinių antpuolių, dėl ko išlikusieji senbuviai išėjo į laisvąsias žemes į šiaurę nuo Ladogos ir Onegos ir išnešė su savimi epą, kurį išsaugojo iki XIX amžiaus, kada jis ir buvo surašytas tautosakininkais. Po to, kai ordos perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo, sąlygos pasikeitė, ir dabartinės centrinės Ukrainos teritorijoje vėl prasidėjo apgyvendinimas tame tarpe ir dėl gyventojų atsikraustančių iš gretimų žemių. Dėl to, gana žymi dalis dabartinės ukrainiečių kalbos šaknų — identiška lenkiškoms šaknims, o „Hej, sakalai!“ — tautinė ukrainiečių ir lenkų daina. Netgi dabartinis Ukrainos himnas susišaukia su „Dombrovskio maršo“ — Lenkijos himno žodžiais (jo pirmoji eilutė: „Jeszcze Polska nie zginęła…“[^6] — „Lenkija dar nepragaišo (neišnyko) …“). Teritorija, iš kur prasidėjo nesusiformavusi iki šių dienų ukrainiečių etnogenezė, — tai Zaporožės Sečės žemės. Prie to reikia pridurti, kad nemaža dalis dokumentų iš Sečės archyvų, po Perejaslavlio rados atsiradusi Maskvoje, surašyta hebrajų kalba[^7]: chazarai, su savo siekiu kurti „Pasaulinį kaganatą“, nedingo iš istorijos be pėdsakų. Po to, kai įvyko Perejaslavlio rada, Ukraina buvo Rusijos sudėtyje, ir jos teritorija augo dėl ukrainiečių apsigyvendinimo žemėse, kurios patekdavo į Rusijos sudėtį imperinės politikos dėka.
*[В оригинальном издании здесь расположен рисунок/схема. Иллюстрация не включена в данный выпуск: ожидает визуальной и правовой проверки. Файл источника: image1.jpeg]*Trys labiausiai reikšmingi dabartinės Ukrainos teritorijos prijungimai:
Po Rusijos ir Turkijos karų Jekaterinos II laikais Juodosios jūros pakrantės juosta apytikriai nuo Dunojaus iki Kubanės atiteko Rusijai ir gavo pavadinimą Novorosija, kuris išliko iki XIX amžiaus pabaigos (Novorosijsko miestas Kaukazo pakrantėje; S.J.Vitte baigė Novorosijsko universitetą, kuris buvo Odesoje, — šitie vardai kilo iš šio pavadinimo, suteikto naujoms žemėms, įėjusioms į imperijos sudėtį). Po to Novorosijos žemės, tapusios daugiatautės Rusijos dalimi, buvo apgyvendinamos tame tarpe ir ukrainiečiais — tose jos regionuose, kurie ribojosi su ukrainiečių etnogenezės židiniu. Bogdano Chmelnickio laikais, teritorijos į pietus nuo tuometinės Sečės iki Juodosios jūros buvo vadinamos „Laukinis laukas“ ir Sečės nuosavų jėgų neužteko tam, kad įtraukti jas į savo sudėtį ir užtikrinti saugų gyvenimą.
Po Rusijos imperijos kracho kai kurios „Didžiosios Dono kariuomenės“ („Всевеликого войска донского“) žemės, dėl kazokijos kaip luomo panaikinimo, buvo perduotos Ukrainos administraciniam valdymui, po ko dalis šių teritorijų senbuvių buvo surašyti „ukrainiečiais“ ir toliau buvo priverstiniai ukrainizuojami (atitinkamai: kadangi maidanutieji sunaikino V.I. Lenino paminklus, būtų buvę garbinga taip pat atsisakyti ir žemės, perduotos Ukrainai jam valdant, ir sunaikinti Dnepro hidroelektrinę, pavadintą V.I. Lenino vardu).
1954 m. Krymas, Didžiojo Tėvynės karo pasėkoje išvalytas nuo Krymo totorių (tai atskira tema) ir apgyvendintas daugiausia etninių didžiarusių, buvo perduotas Ukrainai.[^8]
Ukrainos regionų gyventojų etninė sudėtis yra įvairi, kas pasireiškia taip vadinamo „ukrainietiško mentaliteto“ ypatume, kiekviename iš jų, ir netgi tarp tų, kieno gimtoji kalba yra — ukrainiečių, jau nekalbant apie tai, kad rusakalbių ukrainiečių mentalitetas taip pat turi savitumą visuose šiuolaikinės Ukrainos regionuose ir taip pat skiriasi nuo nevienalyčio didžiarusių mentaliteto skirtinguose Rusijos regionuose.
Viso šito fone Stepano Banderos ir Ukrainiečių sukilėlių armijos idėjų tęsėjai, atsidūrusieji Tarybinės Ukrainos sudėtyje žlugus „panskai Polskai“ 1939 m., „tikraisiais ukrainiečiais“ laiko tik save. Visi kiti, jų požiūriu — „недоукраинцы“ (nepilnai ukrainiečiai), kuriuos reikia priverstinai „daukrainizuoti“[^9], arba etniškai svetimi, kurie turi būti išvyti arba sunaikinti.
Be to, tam tikra dalis Zaporožės kazokų po Sečės panaikinimo Jekaterinos II valdymo laiku, kad išsaugoti savo kazokų statusą, persikėlė iš Ukrainos į Kubanę, kur įkūrė Juodosios jūros kazokų kariuomenę (liaudiškai — kubaniečiai). Dėl šių priežasčių „zapadencai“ Juodosios jūros kazokų kariuomenės žemes taip pat laiko Ukrainos teritorija, nors pačius kubaniečius priskiria prie antrarūšių ukrainiečių, kadangi jų kalba ir kultūra įgavo savitumą, išskiriantį juos iš Zaporožės kazokų Sečės pradinės kultūros ir kalbos, o per visą Juodosios jūros kazokų kariuomenės egzistavimo laikotarpį būta mišrių santuokų tarp ukrainiečių ir kitų vietinių tautų atstovų. Nepaisant to, Ukrainos nacistai taip pat pretenduoja[^10] ir į aplinkines Kubanės žemes.
Tačiau remiantis „zapadencų“ „logika“, ir Kamčiatka, ir žemės prie Amūro upės, ir Primorės kraštas — taip pat yra Ukrainos teritorija, kadangi admirolas V.S.Zavojko (1810 — 1898) buvo karinis Kamčiatkos gubernatorius nuo 1850 iki 1855 m. ir jam vadovaujant buvo sutriuškintas anglų-prancūzų desantas, mėginęs dislokuotis Kamčiatkos Petropavlovske rugpjūtį – rugsėjį 1854 m. bandant atskirti Kamčiatką nuo Rusijos; o po Kamčiatkos evakavimo 1855 m. — V.S.Zavojko užsiėminėjo dabartinių žemių prie Amūro upės ir Primorės krašto (Nikolajevskas prie Amūro, Vladivostokas) gerove, tuo metu kai, „zapadencų“ požiūriu, tų vietų gyventojai buvo „visiški laukiniai“.
Tai nacizmas. Ir šis nacizmas išreikštas Ukrainos valstybinio himno žodžiais: «Запануєм i ми, браття, у своїй сторонці» (Tapsime ponais ir mes, broliai, savame krašte). Sugretinus šią himno idėją su realybe, jeigu kažkas nori būti ponu, tuomet kažkam kitam jis paskiria tarnautojo-belaisvio likimą. Kadangi himne nėra ne žodžio apie daugiatautę Ukrainos gyventojų sudėtį, o valstybinė kalba — vienintelė ukrainiečių, tai tarnautojais-belaisviais, patarnaujančiais ponams — „tikriesiems ukrainiečiams“, turi tapti tie, kurie neatitinka tam tikrų standartų, patvirtinančių priklausimą „tikriesiems ukrainiečiams“. Taip, realizuodama paveldėtą iš chazarų ir didžialenkiškos šlėktos polinkį į nacizmą, Aukštoji Rada L.Kučmos teikimu įteisino himną «Ще не вмерла…» (Dar nenumirė...) su visais jo paskelbimų ir nutylėjimų niuansais, tame tarpe ir rusofobija, kaip neatsiejamu valstybinės politikos komponentu[^11].
Bet kadangi vientisos ukrainiečių tautos posttarybinės Ukrainos teritorijoje nėra, tai iki tol, kol busimos ukrainiečių tautos etnogenezė nepasibaigs, Ukrainos skilimo prielaidos liks, nes vienintelis susivienijimo faktorius iš esmės daugiatautės Ukrainos visuomenės tai — valstybės politika, kurį kiekvienas Ukrainos gyventojas, netgi etninis negras, ar kinas[^12], pripažintų išreiškiančia jo gyvenimiškus ir politinius interesus.
*[В оригинальном издании здесь расположен рисунок/схема. Иллюстрация не включена в данный выпуск: ожидает визуальной и правовой проверки. Файл источника: image3.jpeg]*Tačiau tokia politika nėra įmanoma de-fakto daugiatautei valstybei, kurios valdantysis „elitas“ užsikrėtęs nacizmu ir kurios himnas išreiškia nacizmo idėjas.
Todėl posttarybinis ukrainietiškas valstybingumas nesugebėjo pasiūlyti žmonėms būtent tokios politikos, kas ir atvedė prie jo žlugimo[^13]. Nežiūrint į tai, kad Ukraina buvo vienintele TSRS respublika (išskyrus RTFSR), kurios ekonomika galėjo aprūpinti visuomeninį vystymąsi savarankiškos valstybės režimu, tačiau su viena pastaba — esant adekvačiam socialines-ekonominės sistemos valdymui.
Ir kol daugianacionalinė Ukrainos tauta nesugebės pagimdyti valstybinės valdžios, užtikrinančios tokią politiką, kurią kiekvienas sąžiningas Ukrainos darbininkas, nepriklausomai nuo etninės kilmės ir nacionalinio suvokimo, priimtu kaip savo, — valstybingumas Ukrainoje turės tendenciją žlugti, o Ukrainos valstybė — tendenciją subyrėti.
Tuo galima būtų ir apsiriboti, jeigu maidanas ir jo pasekmės būtų tiktai Ukrainos vidinis reikalas.
Kaip pareiškė vienas iš „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistų:
„— Geriausia sukurti savo nacionalinę valstybę !
— Tai yra „moskalius — ant peilių, o žydus — ant virvės“ ?
— Na, ne taip bukai, — įsižeidžia Jegoras. — Ukrainoje turi būti ukrainietiška valdžia: versle, politikoje ir kultūroje turi dominuoti titulinė nacija. Visus korumpuotus reikia sušaudyti, oligarchų turtą — atiduoti tautai, o po to pravesti priverstinę ukrainizaciją. Rusams nepatiks? Na ir tegul p...na atgal į Rusiją! O nenorės — mes padėsime. Rusai — tai iš viso ne slavai, o totoriai ir fino-ugrai. Patys geria, vartoja narkotikus, bet įsivaizduoja save imperija ir nori mus įvaryti į savo „Taigos sąjungą“. Mes to neleisime! ...
— Gerai, atsikratysite jus rusų, o kas toliau?
— O toliau mes eisime vaduoti mūsų žemes. Voronežo, Kursko, Belgorodo sritys ir Kubanė — visa tai ukrainietiškos teritorijos“[^14]
[В оригинальном издании здесь расположен рисунок/схема. Иллюстрация не включена в данный выпуск: ожидает визуальной и правовой проверки. Файл источника: image4.jpeg]Jarošas („Dešiniojo sektoriaus“ lyderis) pareikalavo perduoti „Dešiniajam sektoriui“ „dalį ginklų ir karinės technikos, o taip pat keletą karinių mokymo centrų“.
„Centrai, paaiškino Jarošas, reikalingi „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojų kokybiškam paruošimui, todėl kad jiems teks dalyvauti Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinime“, pareiškė šaltinis Ukrainos kariniame departamente“[^15].
Tai yra, Rusija (ir kitos pasaulio valstybės) privalo tai prižiūrėti šitą vystymąsi, kad neleisti atsirasti „Ukrainos reichui“, padarytam pagal „Vokietijos trečiojo reicho“ šablonus ir perėmusio jo globalią politinę programą.