Notes
„Apie dabartinį momentą“ Nr. 2 (109), 2013 metų kovas. Globalizacija: naujo etapo pradžia · перевод (Lietuvių) · раздел 3 из 3
Перевод исходного произведения; точность перевода оценивается отдельно.
Notes
«Печальное наследие Атлантиды. Троцкизм — это “вчера”, но никак не “завтра”» – šis ir kiti TSRS VP darbai, pristatantys Visuomenės saugumo koncepciją (rusiškai КОБ) publikuojami internete: www.dotu.ru, http://m3ra.ru/, www.vodaspb.ru, http://subscribe.ru/catalog/state.politics.bkz, daugelyje kitų tinklapių, o taipogi platinami kompaktiniuose diskuose Informacinės TSRS VP bazės sudėtyje ir yra leidžiami tipografiniu būdu.
Tai asmens veikimo erdvė, kuri išeina už Dievo jam pasiūlytų „galimo pasirinkimo“ ribų, ir todėl joje veikiantis asmuo nebetenka apsaugos iš Aukščiau, tačiau dar nepatenka į „neleistinos savivalės“ zoną, kurioje jau neišvengiamai yra stabdomas „savaime susiklosčiusių“ aplinkybių ar „nelaimingų atsitiktinumų“ pagalba (vertėjo pastaba).
Prašom skaityti TSRS VP darbą „Negyvasis vanduo“ («Мёртвая вода»), 1991 metų ir vėlesnius leidimus. Trumpai: biologinis laikas – kartų atsinaujinimo populiacijoje periodas, žmonių atveju – tai 20–25 metai; socialinis laikas – esminių žinių ir technologijų naudojamų visuomenėje pasikeitimas, kadaise trukęs šimtmečius, dabar jis sutrumpėjo iki 5–6 metų. Apie XX a. vidurį abiejų laikų periodai sutapo – tai ir buvo riba, iki kurios globalizacijos procesas pagal biblinę koncepciją dar galėjo išlaikyti stabilumą ir būti sėkmingai perduodamos vienos kartos sekančiai kartai (vertėjo paaiškinimas).
Jis, vykstant nuomonių kovai RSDDP vadovybės viduje „prastūmė“ Bresto taikos sutarties pasirašymą, sudariusį prielaidas užbaigti Pirmąjį pasaulinį XX amžiaus karą ir nukenksminusį revoliucinę situaciją Europoje.
Jis ėmėsi įgyvendinti realioje politikoje tikrojo socializmo ir komunizmo sukūrimo koncepciją vienoje atskiroje šalyje, formuojant aplink ją pasaulinę socializmo sistemą – pagal TSRS galios bei autoriteto visame pasaulyje augimo mąstą. O savo paskutiniajame darbe „Ekonominės socializmo problemos TSRS–oje“, Stalinas paskelbė marksizmui mirties nuosprendį, parodydamas jo politekonomikos metrologinį nepakankamumą (apie tai prašom skaityti TSRS VP darbuose „Trumpas kursas...“, „Fordas ir Stalinas:apie tai, kaip gyventi žmoniškai“, „XX–ojo suvažiavimo Judo nuodėmė“).
Jo politika išvedant JAV iš „didžiosios depresijos“ nutraukė „marksistinę“ revoliuciją JAV–ose, be to, Ruzvelto išorinė politika drauge su J.V. Stalino politika, palaidojo Britanijos kolonialistinę imperiją – pagrindinį instrumentą skirtą įgyvendinti biblinio globalizacijos projektą, jo liberaliąją–buržuazinę XVII a. antros pusės – XIX a. pabaigos periodo versiją.
Siekiant užblokuoti šios globalios politinės galimybės realizaciją, F.D. Ruzveltą teko pašalinti (1945 m. balandžio 12), V. Čerčiliui teko skelbti „Fultono kalbą“ (1946 m. kovo 5), Staliną – taip pat nužudė, laiku nesuteikdami medicininės pagalbos (1953 m. kovo pabaiga – balandžio pradžia) – kaip profilaktika, kad išvengti galimo aukščiausios valdžios partijoje ir valstybėje perdavimo jo įpėdiniui–pratesėjui.
Vienas iš viešų to prisipažinimų priklauso buvusiam vykdančiajam Tarptautinio valiutos fondo direktoriui – Dominykui Stros–Kanui. 2011 metų balandžio 5–ą, sakydamas kalbą Niujorke, Dž. Vašingtono universiteto studentams, jis pareiškė: „Krizė sugriovė intelektinius pasaulinės ekonomikos pagrindus, kuriais mes vadovavomės ketvirtį amžiaus. Dabar mums reikalinga naujo tipo globalizacija, teisingesnė globalizacija, globalizacija žmogaus veidu“. Būtent už šį viešą pasisakymą jis ir buvo nubaustas. Savo pontifikato metu, Romos popiežius Benediktas XVI taipogi ne kartą sistemingai pasisakė apie savo neigiamą požiūrį į istoriškai susiklėsčiusį euro–amerikietiško tipo kapitalizmą, jo dvigubą moralę ir jo pagimdytą finansinę sistemą, tapusią globalizacijos įgyvendinimo bei ekonominio žmonijos daugumos pavergimo instrumentu. Be viso to, popiečius, smerkdamas kapitalizmą, kartais esant reikalui cituodavo Marksą ir Leniną, nurodydamas į būtinybę humanizuoti ekonominius santykius globaliu masteliu, Kristaus išsakytų principų pagrindu. Daugelis jo pasisakymų savo esme tokie, jog neįsipaišo į biblinį žmonijos pavergimo Dievo vardu projektą, sistemiškai organizuoto palūkininkavimo būdu, tačiau ir neneigia jo, nors Benediktas XVI ir nesiūlo alternatyvaus globalizacijos projekto.
Į pilnąją valdymo funkciją (pakankamai bendros valdymo teorijos (ДОТУ) terminas) įeina: 1) problemų nustatymas, 2) tikslų, turinčių jas išspręsti, apsibrėžimas, 3) pasirinktų tikslų siekimo koncepcijos sukūrimas, 4) jos įgyvendinimas, 5) einamasis valdymas, atitinkamai su priimta koncepcija ir 6) koncepcijos tobulinimas pagal būtinybę, 7) resursų atlaisvinimas iš pabaigtų valdymo procesų, pasiekus tikslus arba po valdymo procesų kracho.
Pakankamai bendros valdymo teorijos (ДОТУ) terminai.
Šios pagrindimas iš valdymo pusės primityvus: atseit, globaliųjų administravimo struktūrų nėra ir jų neįmanoma sukurti, kadangi visos valstybės yra prieš – kaip gi tuomet valdyti globalizaciją?
Posttarybinėje Rusijoje visa tai nusipelnė „Vašingtono obkomo“ pavadinimo (santrumpa nuo Komunistų partijos administracinio valdymo vieneto – apskrities komiteto, vertėjo pastaba), Irane – „JAV – didysis satana“ ir panašiai.
Rusijoje, vėliausiai nuo XIX amžiaus vidurio, tai charakterizuojama žodžiais „angličianka dergia“; tai taipogi ir buržuazinio liberalizmo „Londono CK“, kuriam pavaldus „Vašingtono obkomas“ („CK“ – Komunistų partijos Centro komitetas buvo pagrindinis kolegialus partijos valdymo organas, vertėjo pastaba).
Visoje posttarybinėje erdvėje ši globalizacijos įgyvendinimo versija charakterizuojama žodžiais „žydų–masonų sąmokslas“.
Ši masinių žiniasklaidos priemonių tyla gali būti kaip pasekmė to, jog pagal dominuojančios žurnalistų – politinių analitikų daugumos nuomonę, nuo šių organizacijų mažai kas priklauso, o taip pat ir pasekmė to, jog nuo jų priklauso daug kas tokio, į ką nederėtų atkreipti prastuomenės dėmesio. Mūsų supratimu, šių organizacijų veikla yra susijusi su ilgalaikiais („ilgai grojančiais“) globalaus–politinio pobūdžio procesais, kurių trukmė – keli dešimtmečiai ir daugiau, ir kurie dėl to nepatenka į daugumos žurnalistų bei gyventojų interesų ratą, nes jie gyvena šios akimirkos sensacijomis.
Alternatyva bibliniam projektui gali būti dvejopa: arba kaip savitumas tokios kultūros, kuri realizuoja minios–„elitarizmo“ principą, arba tokios, kuri neigia minios–„elitarizmą“.
Prašom žiūrėti PBVT (ДОТУ): procesai supersistemose, sudėtinių supersistemų tarpusavio sąveika su virtualia struktūra.
Straipsnyje „RSDDP suvažiavimas Londone“ Stalinas rašė: „Nemažiau įdomi suvažiavimo sudėtis tautynių atžvilgių. Statistika parodė, kad dauguma menševikų frakcijoje sudaro žydai (neskaičiuojant bundovcų), toliau eina gruzinai, po to rusai. Už tai didžiają daugumą bolševikų frakcijos sudaro rusai, toliau žydai (neskaičiuojant lenkų ir latvių), po to gruzinai ir t.t. Šia proga kaž kas iš bolševikų pastebėjo, juokais (atrodo dr. Aleksinskij), kad menševikai — žydiška frakcija, bolševikai — tikrai–rusiška, taigi, nepakenktu mums, bolševikams surengti partijoje pogromą“ (J.V.Stalinas, Rašiniai, t. 2, psl. 50). Paskutinę frazę reikia suprasti kaip pareiškymą apie biblinio globalizacijos projekto nepriimtinumą ir ketinimą išstumti jį iš praktinės politikos bolševikišku visuomenės sandaros projektu, kuriame nėra vietos „žmogaus žmogumi“ eksploatacijai.
Prašome skaityti VP TSRS analitinį straipsnį «Япония и Русь: «прожектёрство»? — либо «предиктор–корректор» в действии?» iš serijos „Apie dabartinį momentą“ 6 (54), 2006 m.
„Vienintelis būdas Kinijai panaikinti „geltonosios grėsmės“ paradoksą lieka reglobalizacija. Šiuolaikinė globalizacija – tai, iš esmės, vakarietiškos sandaros, vakarietiškos dvasinės ir materialinės kultūros išplatinimas visame pasaulyje. O mums reikalinga kitokios santvarkos globalizacija, vertybių sistemos globalizacija, kuri viso pasaulio rėmuose vienodai gerbs ir išreikš visas esančias kultūras, požiūrius ir vystymosi modulius, pilnai atspindės visą skirtingų civilizacijų įvairovę ir turtingumą. Istoriškai vakarų civilizacijos svajone buvo bendražmogiškų vertybių pergalė jų vakarietiškame supratime, kiniškos civilizacijos svajone – „didysis vienijimasis“ Da Tun. Mūsų epocha pasaulis stokoja kiniškų vertybių, todėl kad būtent jose bendražmogiškos vertybės atrado savo pilną išsireiškimą. Šiuolaikine epocha provakarietiškos „bendražmogiškos vertybės“ sukaustė pasaulį grandinėmis, o vakarų civilizacija pradėjo naikinti Žemės kultūrinę įvairovę. Tačiau Europos intelektualai suvokė, kad vakarų kultūra jau nebegali susidoroti su amžinais pasaulio pasikeitimais arba net tiesiog pasiūlyti išėjimo iš skolinimo krizės efektyvų būdą. Jie pradėjo vienas per kitą dėti savo viltis į Kinijos civilizaciją, tikėdamiesi, kad jį galės nutiesti kažkokį naują, skirtingą nuo vakarietiško, kelią į ateitį. Kitais žodžiais, pasaulis stokoja kiniškos svajonės. Ir mums tai neišsemiamas šaltinis jėgų ir įsitikinimo tuo, kad mūsų pasirinkta teorija ir santvarka — teisingi, ir kad mes einame teisingų kelių.“ (http://www.inosmi.ru/world/20130114/204595110.html#ixzz2OH8jWl4T — straipsnio vertimas iš KKP CK laikraščio „Ženmin Žibao“ oficiozo „Kiniškas modelis griauna „bendražmogiškų vertybių“ hegemoniją“ 14.01.2013 m.).
„Praeityje Naujosios Kinijos užsienio politikoje buvo aukštai iškelta internacionalizmo vėliava. Tačiau, po reformų politikos ir atvirumo pradžios daugiau nei per trisdešimti metų užsienio politikos ideologinė komponentė nuėjo į antrą planą, pirmaeiliais betarpiškai tapo valstybiniai interesai ir internacionalizmo vėliava buvo nuleista. Bet dabar atėjo laikas sutvardyti pelno varžybas ir išlyginti balansą tarp materialinių ir dvasinių poreikių. Kurso į „naują internacionalizmą“ užsienio politikoje paskelbimas aiškiai liudija apie tai kad, prasideda kiniškų vertybių sistemos suklestėjimas. Kursas į „naują internacionalizmą“ atitinka kiniškos diplomatijos brendimo poreikiui. Savo realia jėga Kinija jau iškilo į antros pasaulio valstybės vietą, tačiau KTR tarptautinis autoritetas visai neatitinka šiuos būklės, todėl mums absoliučiai būtina pastiprinti savo dorovinį dalyvavimą pasaulio reikaluose. Naujas internacionalizmas leis mums pilnai realizuoti Kinijos pozityvia energiją (…) Pradinėse Naujosios Kinijos egzistavimo etapuose mes tvirtai tikėjome į socialistinės santvarkos pranašumą ir be baimės žengdavome į taikų lenktyniavimą su kapitalistinio pasaulio valstybėmis. Tačiau buvo laikas, kai socialistinio išsivystymo kelyje mūsų paieškos beveik atsidūrė aklavietėje, tautos ūkis atsirado ant katastrofos slenksčio, ir mes neturėjome jėgos kad realiai įtakoti pasaulį. Bet paskui kilo pasaulinė finansinė krizė, vėl aiškiai parodžiusi visas kapitalizmo ydas, ir kilo daug klausimų vakarietiškai politiniai santvarkai. Visapusiškai analizuojant skirtumą tarp politinių sistemų ir modelių, žmonės vėl pasuko marksizmo idealų link. Per trisdešimt metų mes pasiekiame tuo kad, mūsų sparčiai auganti ekonomika tapo tikrų ekonominių stebuklų; palaipsniui vėl pradėjo išryškėti socialistinės santvarkos privalumai. Mūsų įsitikinimas tuo kad, mūsų santvarka, stovinti už juos teorija ir mumis pasirinktas kelias – teisingi, sutvirtėjo. Trečia, pas mus jau uždirbta galinga bazė, todėl kad internacionalizmo idėjos raudoniais siūlais prasiskverbi per visą Kinijos užsienio politikos istoriją. Ketvirta, tam padeda mūsų tradicijos ir kultūra. Taikingumas, savitarpio pasitikėjimo, geros kaimynystės sambūvio ir harmonijos santykiuose su visomis šalimis siekimas – visą tai atvaizduota tradicinėje Kinijos kultūroje, ir visą tai ir čia, ir ten susišaukia su internacionalizmo idėjomis, kviečiančio didesniam susitelkimui, savišalpai ir bendradarbiavimui. Prisiminkime Konficijaus „Pokalbiai ir nuomonės“: „Filantropiškas žmogus — tai tas, kas, siekiant sustiprinti save [teisingame kelyje], padeda tame ir kitiems, siekiant geresnio reikalų įgyvendinimo, padeda tame ir kitiems“. „Nedaryk kitiems to, ko nenori sau“. Visose šiuose pasisakymuose, kurie yra neatskiriama tradicinės kinų kultūros dalis, jaučiasi internacionalizmo dvasia“ (http://www.inosmi.ru/world/20130115/204641939.html#ixzz2OH7NGNR7 — straipsnio vertimas iš laikraščio „Huancu Žybao“ „Kinija imasi kurso į naują internacionalizmą“ 14.01.2013 m.).
Šiuos versijos vagoje politiškai bevaliai, nedarant jokių pastangų pasaulio pakeitimui, deifuoja RFKP.
Prašome skaityti VP TSRS analitinį straipsnį «Долговременная стратегия преодоления коранического ислама заправилами библейского проекта» (2010 m.).
Apie psichikos sandaros tipus prašome skaityti VP TSRS knygas «Основы социологии», «От корпоративности под покровом идей к соборности в Богодержавии» ir kitas.
Patys jie įsitikinę savo taikingumu, o už Kinijos sienos jų baiminasi kaip dėl daugiau kaip pusantro milijardinio gyventojų skaičiaus, taip ir dėl augančios nesuprantamos paskirties karinės–ekonominės jėgos. Ir viena iš pirmųjų reakcijų apsaugos nuo kiniškos gobalizacijos vagoje — „geltonosios grėsmės“ — tai Indijos pareiškimas apie norą įstoti į formuojamą Rusijos Muitų sąjungą (priminsime, kad praeityje tarp KTR ir Indijos buvo konfliktai dėl jų teritorijų ribojimo).
Tokių jauno rusioninio psichtrockisto tauškalų pavyzdį žr. čia: http://www.youtube.com/watch?v=v2idKheYxvk.
Konstruktyvi diskusija, tai tokia diskusija, kurioje šalims pavyksta nustatyti kiekvienos iš jų klaidas ir atrasti (suformuluoti) bendrą poziciją susiklosčiusios situacijos atžvilgiu, laisvą nuo pradinių klaidų ir įneštų iš išorės paklydimų.
Viena iš tokių globalinio masto diskusijų — tai diskusija su JAV PRG sistemos plėtojimo Europoje problematikos klausimais, besitęsianti jau kelis dešimtmečius. Dar vienas pavyzdys — „perestroika“ ir tolimesnės reformos. Tam, kad įtraukti visuomenę į diskusiją, po kurios priedanga kryptingai griovė TSRS, ir buvo reikalingas „perestroikos“ laikų „viešumas“, neturintis nieko bendro su žodžio ir nuomonių laisve, kadangi demaskuojančios psichtrockistinę politiką nuomonės nebuvo leidžiamos žiniasklaidoje. Šiandieną geriausiose psichtrockizmo tradicijose eilinę diskusiją „apie Rusijos likimus“ mėgina įpiršti visuomenei S.E.Kurginianas. Priskirti jį prie psichtrockistų leidžia tai, kad jis per du su viršum savo viešai politinės veiklos dešimtmečius taip ir nepanoro išdėstyti to „Raudonojo projekto“ turinio, dėl kurio atgimimo jis neva kovoja: nėra „sociologijos nuo Kurginiano“ aiškiai išdėstytomis sąvokomis – yra daug nepasitenkinimo praeitimi, dabartimi ir perspektyvomis, daug emocijų, išgalvojimų, pakeičiančių autentišką faktologiją neturint priėjimo prie jos (taip vadinamos „analitikos“), politinių oponentų kritikos, dažnai iš esmės teisingos, bet nėra aiškaus to projekto, kuriam jis tarnauja, turinio išdėstymo. Žr. pvz. http://video.sibnet.ru/video556445–Proekt_KGB_SSSR_Andropova_Berii_Putina_provalilsya/ arba laidų įrašus iš ciklo „Laiko esmė“ («Суть времени», 2011 m.). Visa tai, kaip ir pas Trockį, reikalinga minios manipuliavimui, kuri tiki, nesuvokiant esmės to į ką tiki.
Žr. TSRS VP darbus «Мусульманский облик троцкизма?» (Musulmoniškas trockizmo veidas?) (1996 г.), «Печальное наследие Атлантиды. (Троцкизм — это “вчера”, но никак не “завтра”)» (Liūdnas Atlantidos palikimas. (Trockizmas — tai „vakar“, bet niekaip ne „rytoj“)) (1999 г.), «Дело Троцкого под знаменем Сталина — новый продукт “политической химии”» (Trockio darbai po Stalino vėliava — naujas „politinės chemijos“ produktas) (2003 г.).
Vieną iš ryškiausių trockizmo veidų parodė B.N.Jelcinas: žr. jo pokalbį su A.A.Zinovjevu prancūziškame televizijos kanale „Antenna–2“ laidoje „Apostrofai“ Nr. 709, 1990 m. kovo 9d. (http://zinoviev.info/wps/archives/136; http://video.yandex.ru/users/rayto–nov/view/302/user–tag/россия/# ir palyginkite jo deklaracijas su tolimesne veikla valstybės vadovo poste paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Pavyzdžiui, iš B.N. Jelcino pasisakymų šiame interviu (pareiškimas apie nenorą pakeisti M.S.Gorbačiovą TSRS prezidento poste argumentuojant — „ateitis priklauso Rusijai“) galima suprasti, kad jis jau tuomet sąmoningai veikė prieš TSRS. Tačiau nei TSRS–oje, nei posttarybinėje Rusijoje šios televizijos laidos niekada nerodė per TV. Kaip praneša žiniasklaida, po šios „dvikovos“ su A.A. Zinovjevu, B.N. Jelcinas galutinai atsisakė viešų diskusijų. Bet ir A.A. Zinovjevas iš savo pusės – taip pat buvo aukštumoje: „neperkando“ niekšiškos B.N. Jelcino prigimties ir piešė politines TSRS ir „perestroikos“ perspektyvas labai skirtingas nuo tų, kurios buvo realizuotos B.N.Jelcinu ir jo kuratoriais. Kodėl ši diskusija buvo pavadinta „dvikova“, — neaišku, kadangi kiekvienas iš pašnekovų kalbėjo apie savo, nesigilino į priešininko pažiūras ir nemėgino jų nei išplėtoti, nei paneigti, nei parodyti jų neįgalumo.
Iš kitos pusės, pritarimas L.D. Trockiui nuolat kartojasi Geidaro Džemalio (Rusijos islamiško komiteto pirmininko) pasisakymuose.
Trockistinę praeitį turi dauguma JAV politinio isteblišmento atstovų (žr., pvz.: http://neofit.narod.ru/doktrina/neokon_usa_genisareckaja.html, http://www.anti–glob.ru/mnen/neotr.htm ir kt.).
См. работу ВП СССР «Основы социологии» (Часть 3).
Для либерализма характерно командно–корпоративное политическое манипулирование толпой, а не персонально–вождистское, исторически реально достаточно часто покрывающее закулисную команду, манипулирующую «вождём».
См. работу ВП СССР «От корпоративности под покровом идей к соборности в Богодержавии» (2003 г.).
«Мраксизм» в этом смысле изначально — психтроцкистское учение. И претензии истинных «мраксистов»–троцкистов к Сталину в том, что он строил политику, подавляя умолчания «мраксизма», дополняя его оглашения оглашениями, раскрывающими умолчания большевизма.
Сериал «Горец» о Мак–Лауде — иносказательно про это, хотя и во многом превратно в силу предубеждённости авторов в безальтернативности толпо–«элитаризма» в общекосмических масштабах (т.е. выходящих за пределы Земли).
Если судить по его воспоминаниями, то этим путём идёт Анатолий Александрович Вассерман (популярный журналист и политический аналитик и комментатор), хотя он не прошёл полностью путь своего освобождения от психтроцкизма (в частности, считает себя марксистом, а марксизм — изначально выражение психтроцкизма вследствие отрицания и подавления благих оглашений реально действующими умолчаниями) поскольку ясного понимания психтроцкизма как личностно–психического и социального явления он пока не выработал: http://www.odnako.org/blogs/show_20233/ (Всё и сразу. Троцкисты меняют цвет, но остаются всё теми же).